Šaunus eilėraštis, o išskirtinai uodas – iš jo išsivystė mintis apie savizyzą (tas reiškia, kad gal puola šiokia tokia savianalizė? Pvz., tvarkingai pasimeldus, patogiai įsitaisius apninka abejonė, kad nelabai patempi iki šventenybių. O paskui jau matyti, kaip nusimaldžius (ar nusispjovus) lengviau).

Interpretavimą pristabdo tik iškilių autorių vardai. Bet neprisirišant prie jų (įsivaizduojant, kad čia subendrinti personažai) galima pagauti dar ir klausimą, ar visi kanonizuotieji ir beatifikuotieji tikrai šventenybės. Gi pilna jų kontroversiškų pasažų. Nusiplūki kai kada įvairius raštus skaitydams, griūni kaip po karo. Geriau jau ty(k)ra poezija (pan. į paprastą, suprantamą).
 
Šaip ar taip, apie šventuosius bent kažkiek žinoti yra naudinga. Orientuojiesi, kaip daryti įspūdį. Gali minėti vardus, gali ką nors imituoti ar būti kardinaliai kitoks... Beje, Kazanovos persona ir damos vieni kitų verti.
Tai, kad naudos  aspektų yra visokių: išjudini dvasią, paklejoji, pasvajoji, galima pavadinti ir įsikvėpimu (arba atvirkščiai).

svarbu, kad buvo nauda

Neįkainuojama poezijos nauda: dvasinio peno joje apstu, klišas uodas ramybę surado ir vietoje pagalvės galima panaudoti, kad pasapnuoti ne tik Kazanovą, bet ir Odisėjo nuotykius.

...pakibo orios damos luošio zyzimo pasiilgusios...ir Kazanovą sapnuos ir apie meilę svajos... :)

Jei su Venclovu užmušėte uodą- jis ne luošas, jis jau nezirzia, amen.