Raštingumas iš tiesų džiugina, visiems pavyzdys (o paskutinėje pastraipoje pora kablelių pasislėpė taip tyčia, kad koks nors bambeklis paieškotų). Knygų graužikė turbūt pergraužusi nemažai knygų ir pratybų sąsiuvinių?
 
Dabar pratybas siūlo pasakų senelis.
Tikrosios pastabos būtų apie temos dėstymą. Taip, tema opi, bet pateikimas kol kas panašesnis į privalomąjį rašinėlį. Arba planelį, minčių apmatus.
O jei, pavyzdžiui, visa tai atskleidus per kokią istoriją, vengiant tiesioginių teiginių ir raginimų, graudenimų?
Toks sakinys kaip vaikai liūdėjo ne todėl, kad draugė neatėjo, o todėl, kad neatėjo patyčių objektas. – geras akcentas, rodo situacijos vertinimą. Iš to galima spręsti, kad norėta kalbėti apie bandos jausmą.

Elementarią tiesą, kad žeminti kitus, smurtauti, tyčiotis yra neleistina, niekaip nepateisinama, suvokia kiekvienas sveikai mąstantis žmogus. Gal po vieną ir tos gaujos avinai nebūtų tokie... O jeigu jau tikrai visi siaubingi, tai gal vieno išdrįsusio, pasipriešinusio, paprasčiausiai žmogiško poelgio (kaip Martynos) dėka pamažu atitirpsta ledai, kas nors keičiasi? Kokias kliūtis pajėgia įveikti kad ir dviejų nepopuliariųjų draugystė?

Galima plėtoti kurią nors tokią ar kitokią siužetinę liniją. Galima pateikti išvadas (taikliai, nedaugžodžiaujant), galima be jų, bet viską pateikti taip, kad net rambiausias apsiverktų...
Taigi, temą vystyti galima įvairiai. Rodant situaciją, ryškinant charakterius, atskleidžiant išgyvenimus.
O, kiek būna visokių istorijų... Galbūt sunkiau rašyti apie tai, kas iš tikro nėra išgyventa, bet rašyti įmanoma. Sėkmės!
 

Mano nuomone tyčiojamasi ne tik mokyklose iš silpnesnių mokinių, bet nemažesnių patyčių palaukia pensininkai  medicinos įstaigose.