Paveikus kalbėjimas, buvo įdomu ir liko atmintyje.

Jausmų skyrelyje pateiktą kūrinį perkėliau į poezijos kategoriją. Eilėraštis proza gal irgi santykinė pozicija... yra ryškiau aprašomųjų vietų, ką ir juntu traukiant į prozą, galvoju, kiek reikalingi dėliojimai-pakartojimai (žiurkės bėgimas; išplerimas), bet poezija (ko nepaaiškinsi) iškyla neabejotinai.
Dėl kategorijos būtų tiek subjektyvios teorijos.
 
O esmė – puikiai kalbama poetiniais ženklais. Tai būvis, reiškiamas per tamsų kambarį, užuolaidos motyvą, metafizinio eismo taisyklių priminimą (išorinės ir vidinės akys, išėjusios į kiemą, gali būti pritrėkštos...), kažkur laike kyla gyvių kaip aš pulkai...
Na ir aiškintis nereikia, kiek nusipelniusi čia besidauginanti žiurkė... ir vengti pagalbos – puiku.

Veikiausiai Priežastis ir yra tas sunkus, neišbrendamas negalėjimas... Pats, pats, pats, vienas pats kapstaisi būtyje.
 
Nežinau, kaip tiksliau apsakyti šito rupūžyno žavesį, todėl pasitelkiu lyriką S. J.
Розу белую с жабою черной
Я хотел на Земле повенчать