Tuomet pas mus nebuvo kompiuterių, kuriuose paryžius mirgėtų, bet rojaus obuoliukai užsilikusiame sename sode, miesto pakraštyje jie dar raudonavo... Deja, kažkur dingo su kitais sodo medžiais, o vietoje to materializavosi kompiuteriai su paryžiais ir dangoraižiais...

Lengvai žaisminga ir kartu subtili, gilesnę prasmę kabinanti išradyba (> ja dabar apibūdinu kūrybinę mintį, svarstau sau, kaip tai išreikšta).
Abi pozicijos savaip nerealios – kompiuterio pasaulis ir rojaus abstrakcija. Bet tokios skirtingos – viena realesnė galimybė, kita miglota, simbolinė siekiamybė.
Kilo nuostaba, kad jos, kažkokiu būdu susijungusios, kalba apie tą patį. Taip norisi kažko…

Ir dar visi be išimties neša savo kryžių. Ir netgi ne kompiuteryje. :)

Jūs teisus. Visi gali pamatyti ne tiktai Paryžių, bet ir visatoje atsidurti.
Man patiko vienos lenkų XX amžiaus pradžios kūrinėlyje tėvo replika sūnui: "Greitai mylėsitės mašinėlėmis, nes jums jėgų nepakaks".