Yra abejotinų (bent jau man kliūvančių) stiliaus vingrybių. Pvz.: (pirmosios dvi pastraipos)  darant darbus; susikaupimas į save; pas ją likdavo (jai, kažkur prie jos netoli? gal užtenka tik likdavo?); kartojimai (buvimo kartu, būti kartu su vilku). Toliau užkliuvo pristatė vilkui, kad ketina aplankyti motiną > gal pareiškė, užsiminė ar pan.? viskas gavosi geriau nei galvojo > visiškai netinkamas žodis reikšme išėjo, pavyko, pasisuko ir pan.; Kartą vakare jiedu užsivakarojo...
Žymesni skyrybos netikslumai pataisyti.
Apibendrinus – galima būtų pririnkti nemažai taisytinų vietų, kur pasirodė, kad per daug aiškinama, kas kaip kodėl, bet turbūt svarbiau, kiek įdomūs fantazijų labirintai ir pagrindinė mintis.
 
Turinys – step by step. Gal tą kažkada jau minėjau.
Klampi žemė traukiasi plutele, tarsi kažkas tvirtėja. Baltasis neverčiamas artėja pats. Tai tyli, tramdoma Dorsi laimė. Yra ir nerimo.
Paspalvina šitą kelionę ir iš vizijos pažįstama rudaplaukė mergina (galima įsivaizduoti ir pačios Dorsi kažkokią paralelinę atmainą, turinčią lapės savybių). Gulbės, tikėtina, irgi turi savo vaidmenį (o gal tik dėl gražumo?), ir motinos žodžiai su potekste (ryšys su gamta, kažkokie ypatingi pradai).
Kiek suprantu, idėja – lėtas, niuansų lydimas artėjimas vienam prie kito.
Vis dėlto skaitant (ir dargi ankstesnių dalių kontekste) lieka sukimosi apie tą patį įspūdis.
Yra tam tikras pavojus pertęsti (rašant), bet kadangi žemė klampi, iš jos einama ilgai...