Kaip visa tai pažįstama! :)
Kartais tokia nostalgija apima...
 

Nematau aš čia raudos. Raudoje paskutinė eilutė nebūtų su saulės spinduliu :) Susitaikymas su tuo, kas neišvengiama žinant, kad tai, kas praėjo, praėjo ne veltui. Sugrįš. O gal ne. Bet tokia dalia...

Skausminga rauda... Susmigo giliai... 

Turtų, palėpės metafora poetiška, bet visumos išraiška artimesnė (man panašesnė) į lyriką.
Jeigu tai nors kiek svarbu. Beveik jau galvoju, kad skaitytojui reikia pirmiausia paveikaus turinio.

Turinys, mano supratimu, nėra linksmas. Išmintingas (nors tai nėra vienspalviška, išmintyje paprastai klaidžioja ir grauduliai, ir kiti svečiai). Graži pabaiga.

Deja, mūsų visų panašus likimas pačių ir atsiminimų laukia. Vienų anksčiau, kitų vėliau. Kaip vakar vienas gydytojas pasakė: "Bus amen, Maryte". Pirmą kartą išgirdau tokį posakį. Pralinksmino. Paguodė: jeigu prieš keletą mėnesių būčiau buvusi kitoje vietoje, man pas jį jau nebebūtų reikėję eiti.