Kiek Jūsų prozos skaičiau (rinkinį tai jau tikrai), tiek galvojau, kad pakomentuoti nesugebėčiau. Daug simbolių (ne visai tas žodis, bet autorinį braižą kažkiek nusako). Temos būtinės, aišku, bet kaip būties tūkstančiai atspalvių mainosi, taip ir mintis nardo, – lyg žuvis saulėje... Kaskart tegaliu bandyti mintį pasekti, nusakyti ryškiausią kontūrą ir kai kuriuos momentus.
 
Iš Degalinės – dar viena žmogaus – amžinojo keleivio – kelionė laiku (ir vidinė).
Keliaujama būna įvairiai, pėsčiomis, skraidomis ir plaukte, o šįkart, atsidūrus Gyvenimo dykumoje, „transporto“ priemonė pildoma degalais tiesiogiai per gerklę.
Atrodo, degalai reiškia ne tik energijos papildą, bet yra ir simbolis-priešprieša gyvajam vandeniui ir prosenių pienui; degalai tėra dirbtinis energijos šaltinis, paliekantis šlapimo tvaiką… (bet ir be jų išjudėti neišeina, ypač į ateitį...).

Regimos raidės sujungia laikus, vaizdo struktūra, kryptys –  aišku.
Nors nesprendžiu, ar verta kaip nors atskleisti, kad HOPE – VILTIS, PAST – PRAEITIS, FUTURE – ATEITIS, bet pagalvojau, kad tam tikra dalis skaitytojų gali to pasigesti. Aš asmeniškai nemanau, kad dabar esmė nukenčia.  Be to, dykuma yra plati sąvoka, plyti tarptautiškai, o kitakalbiai užrašai kaip tik puikiausiai kontrastuoja su prigimtinėmis ištakomis (duona, vanduo, protėvių šviesa).
 
Taigi visuma veriasi taip.
Takus amžinybės smėlis. Ir jame žmogus, traukiantis šviesos, vandens link.
Sapnuojantis, judantis? Nelabai ir svarbu, nes supa miražas, dūmo užuominos… vanduo kokia nors forma priartėja (kad ir degalinės gėrimų buteliukais), bet lūpose amžina sausra...
Nežinia, ar neįskaičiau kokio papildomo miražo, nesamybės, bet ašarojančios akys, iš kurių pabiro tas nesibaigiantis smėlis, kažką sako apie vidinį vandenį – gyvastį.
Patalpa su nėriniuotais lubų raštais, ramus sotumas ir bedantė burnelė kažkiek atkartoja pūkinio „Devyniasdešimt devyneri“ motyvą (būvio perversmų yra ir kituose kūriniuose), bet svarbiau čia turbūt pieno, gyvybės ištaka (gal ir rezonansas su paskui atsirasiančia duobe).
Ir toliau veža per simboliką – paprastai tepaluotas dviratis, kritimas į skruzdėlyną – dantys jau iltiniai, pažintas skonis rūgštus.
Simbolinį vaizdą tęsia ir atsirandanti duona, ir sodrus obuolys, siūlu virstanti vilna, įsidegančios malkutės.
Ir žandų prasmę jūsiškių personažų veiduose pastebėjau (siejasi su amžiaus tarpsniais), čia – senelio žandai suėję vidun. Kaip obuoliukas traukiasi, pasisotinęs.
Likusios gražios senelio pamokos, žvėries jaukinimas meile…
 
Nuo vizijose aplankytos pradžios – vėl atgal… bet niekas neišnykę, nors pieno latakai išdžiūvę, bet jie tik taip užsidarę.
Praeitis pasotina kaip versmė, bet amžinasis troškulys marina.
Kad neužtrokštum, kažkieno valia vos pastebimai, bet įšvinta F-U-T-U-R-E.
 
Kūrybiška. Filosofiška. Pasakiška. Gyvenimiška.
Kas tie žmogų varantys degalai? Mintis neuždaryta kolonkėje ir nenukirsta. Nei kad civilizacija (dabartis) – blogis, nei... O vis tiek nepalieka pojūtis, kad kažkas vertesnio tebėr siektinam (tik ar pasiekiamam?) tolyje...
 
--- Kai kurias smulkmenas minėjau. Tai, ką dar pastebėjau:
išraižytų juodais šuorais > ne visai tai, kaip tuos dryžius suprantu, bet jeigu čia mintis, kad nematerialu, tebūnie kaip vėjo šuorai
nebe tokie kieti (išdžiūvę) speneliai > ar reikalingas buvusio tikslinimas? čia užtektų išdžiūvę
dykumos apsupty (ir zebro bei kitos įvairovės draugijoj) gal ir nieko begemotas, bet į trapų kambarį įsibrovęs toks puošmenos antsvoris kartais pernelyg užgula... na, nebūtinai, bet gali.