puikios, iškalbingos eilės, o pabaiga tiesiog super...

Puikios, prasmingos eilės.
Tai retoriniai klausimai, į kuriuos sunku atsakyti, nes nežinia, kokie vėjai papūs ir ką atpūs. Kartu su besikeičiančia karta gali pasikeisti ne tik bėgiai, bet ir garvežys.

Išrėžėte protingą pamokymą, nors puikiai žinote, kad jaunimas nenori važiuoti senais
bėgiais...

Puikiai suręstas kūrinys, nuskambėjęs kaip rūstus nuosprendis medžiams, gal net tiems, kurie iš šventgirių, o ir atminčiai irgi - tik pipirai, kaip ir liūdesiui, kuris gali būti ir perkamas, ir parduodamas... o ne kaip savaiminiai ir prigimtiniai esiniai, kaip bebūtų tai neįtikėtina ir paradoksalu - tokia eilėraščio tiesa kaip neginčytina, bet ja vis dėlto drįsčiau suabejoti. Juk ir kūryba gimsta tik einant žodžiams prieš vėją... Ir tiesos gali būti dvi, kaip ir Lietuvos buvo, matyt, ir dar tebėra dvi, kaip dviejų egzistencijų galimybės.

Niekada nesakyki jau buvo.
Niekada nesakyk jau nėra.

Gyvenimas nenuspėjamas, tad, gal ir nereikia sakyti šių žodžių. Gilios mintys.

Verčiančiai!}