Užvirė, užkunkuliavo jausmai iki pat širdies gelmių. Nors pasakojimas visai ramus, bet taip įtraukiantis į apmąstymus ir prisiminimus, į žodžių skambėjimą, vaizdus... kaip į kitą šalį, esančią šalia realybės. Ačiū, Dalija. Jūsų gebėjimai neišmatuojami :)
 

Liūdnoka ta pradžios ūkelė… kam viso to reikėjo, jei niekam nebereikia? Darbai iki negaliu, kurių rezultatas nulinis, niekam nereikalingas. Tik man ramiau, kol dar stovi taip ir nebaigtas statyti namas…
Viskas tik buvo.

Bet vargu ar galima teigti, kad viskas visai jau blogai dabar.
Na taip, dažniau lanko greitieji vizituotojai, žmonės iš nuotraukų.
(…) būna viešnagė, kuriai tiksliai atseikėtas laikas, visi stropiai vaidinam savo roles.
Kodėl jie taip garsiai kalba tokius, rodos, kasdieniškus dalykus? Tarsi norėtų kažką užmaskuoti, nukreipti dėmesį.
Todėl. Nes viskas normalu. Technologijų amžius, plačios galimybės daug ką koreguoja, formuoja mąstymą, gyvenimo būdą. Nebūtina žinoti, kas yra „goriačiaja putiovka“, tai visai netrukdo greitai, patogiai transportuotis sausuma, vandeniu, oru (neretai ir žmonėmis).
 
Galima būtų samprotauti apie pamatines vertybes, jaunuosius pasaulio piliečius, vyresniųjų fizinę atskirtį (nors galimybė bei poreikis naudotis technologijomis trina ribas, visus panašiai integruoja), bet jei apie svarbiausią – yra požymių, kad lauktieji lankytojai – savi. (Savas ne tik senovinis moralinių vertybių nešėjas kaukazietis :D)
 
Ir... kaip bežiūrėsi, gi vis tiek jauki – nes sava – ta ilgesio kanatnaja doroga. Galimybė laukti. Galimybė matyti, kaip gyvena agurkas ir pomidoras, tegul ne tokios, kaip kadaise, tegul vienai vasarai nupirktos vazoninės, bet gėlės.
Globalizmas tegul eina sau, o šiame pasaulio kampelyje gali užtekti poros daigų.
Negi viskas tik atrakcijai?
Neatrodo. Panašiau į tai, kad joks kanabėkas neišplėštų iš to namo, kelių samanojančių laiptelių, laisvos obelėlės draugijos, prisiminimų ir visko, kas tikra.
Net jei aš tik svečias savo namuose keliems trumpiems vasaros mėnesiams.
 
Visi keliauja su savais bagažais.