Galima, aišku, komentuoti ir stilių (visgi tai savos bažnyčios apdaila su charakteringais puošybos elementais), bet esmingiau turbūt tai, kokias bažnyčios evoliucionavimo navas ir skliautus atskleidžia regėjimų-išpažinties visuma.

... patirta, kad ir jos konstrukcijoje veikia nuostata būti judria, būti kelionėje, gebėti būti visokia, orientuojantis pagal atsiradusius poreikius, kaip kuo geriau atlikti jos, bažnyčios, paskirtį.
(...) Apie bažnyčią mąstau. Atrodo, kad būčiau pametęs ją ir tik dabar surandu.

Ir štai iš vandenų graži išplaukia dieviška Jūratė (rašė Maironis), čia – pasirodo Butgailė berėmiame paveiksle (sako Pelėda).
 
Šiuose pokalbiuose su savimi yra prieštaravimų. Nors galima tai vadinti sūpynėmis: pasakai viena, paneigi kitu, vėl pasitinki grįžtančią mintį...

Tačiau kas bepasakys, kai žinai tik tiek, ką akys rodo. Ir kodėl ji negalėtų būti Švenčiausiąja Marija. Kad ir su kūdikiu ant rankų, a? Ir kodėl jai nesiryžti pradžiuginti nuliūdusiuosius? Kad ir savo grožiu, savo jaunyste, savo va tokiu stotu, išvaizda.

Butgailė galėtų būti Švenčiausiąja Marija? Per regą kelti džiugesį bažnyčioj? Maniau, kad tik dvasia viską lemia, o pasirodo, kad ir išvaizda...
Betgi čia kipšelis man trukdo, iš tikro aplinkui sklando Poe su Pro ir suprantamas noras išvysti šviesą, ne tik akių lygyje klaidžioti sienomis.
O ir viską sutvarko universalūs atodūsiai: Ech mintys mintys! Ech vaizduote vaizduote. Ech, atmintie atmintie! O širdie, širdie...
 
Karietoje vežiojama bažnyčia savo misiją atlieka. Bent jau pasikalbi su savim, perkratai save.
Patiko delčios ragelis. Kažką prarastą, nudilusį primena... ir pats tas suptis švytinčiam regėjimui. Šv. Mergelė delčią pildo...