(Nors Veryga nūnai tampomas visais įmanomais replikavimo būdais (presoje tą daro ir Juozas E.), taigi didelių naujienų čia nėr, bet rašytojui pačiupti visuomenės aktualiją ar personaliją – nieko peiktino, tad pasireiškiau tuo klausimu ir kvit.)
Jūsiškį stilių mėgstu. Kažkada minėjau ilgų sakinių puikų išvedimą nepametant minties, šįkart jų nėra gausu, bet stiliaus razinkytė išlaikyta. Gal silpnesnė pradžia (turinys su banaliom normom), bet temai tas reikalinga; pats parašymas sklandus, patiko.
Toliau, nuo brūkšninio kodo, įsivažiavęs smagus absurdėlis dar labiau.
 
Įspūdis, kad rašyta labai nesikankinant dėl idėjos (nors kontūrai lyg ir matyt; bet daug kas matyt, kai nori). Kodėl išėjo gerai, – tai jau kita kalba (gebėjimai ir pan.).
Tokie nuotykiai pirmiausiai juokina. Kaipgi kitaip, juk kažkokie trenkti veikėjai iškeliavo į pasaulio kraštą… vergai veržiasi į laisvę… joneliai iš jonelinės šalies...
Žodžiu, norint galima būtų aptarinėti potekstėje slypinčius visuomenės gyvenimo skaudulius, bet noveliška draudimų sienos statyba ir griūtis, neapleidžiantis joneliškumas geriau – skaitymui užtenka paties kūrinio. 

Seniai taip besijuokiau, nors gerai pagalvojus, lyg ir nėra iš ko juoktis. Kaip Veryga miegodamas nusirito žemyn, taip mes nemiegodami, nesulaikomai ritamės žemyn.