Labai jautriai ir vaizdingai nupieštas Pivašiūnų Šv. Marijos paveikslas (kopija).

Pro (ypač) įžanga – man kaip Amerika: lyg ir atrodė, kad jau yra (ją pristatęs į akis Kolumbas – tai Pelėda), bet ir vėl atradinėju.
Nors nesu visai laukinis… nujaučiu autorinės minties ištakas ir kelią. Atminties (iš)kilimo versmes.
Man pats pamąstymų procesas svarbus. Per jį ir geresnės atminties  poreikis darosi vis aktualesnis. Ir jau  bandau paklausti, kaip galima buvo apsieiti ir metus, ir kitus, ir daugiau laiko be atminties, be gebėjimo atsiminti. Kaip? Ar taip, kaip be Amerikos?

Nepaisydami sienų ir durų drauge su ta Amerika nyra ir kiti kontinentai – Jonas iš Griškabūdžio, raidės, pažįstami ir nepažįstami.
Įdomūs savęs vedimai per vaizdavimąsi, sugrįžimus, stebėjimąsi ar nebe, realybės atvėrinėjimas, nuostatos, kad užtenka durų, neigimas… siekiant giluminės atminties (kiek žmogus išgali pasiekti? Ar save iki lopšio prisimena?).
Visgi tai panašiau į nuorodas, palyginti su tuo, ką atveria Poe…
 
Poe su (įsi)šviečiančiu paveikslu – išskirtinai brandi. Rėmas, amžinoji šviesa ir leisk man panešioti tavo sūnų… žodžių šešėliavimas… tai jau nenarstoma, kaip ir nepakomentuojama paskutinė eilutė – Susikaupiau ir reikia laukti…