Pradžia kiek įmantroka, nors toks vadeliojimo stilius pažįstamas ir poe-potekstiškai per jį prasiskinti įmanoma. Radinys byloja apie dvasios pastangas.
 
Darbas žmogų puošia, o ta puošmena – ir sunki, ir džiugi: leidžia ir prisiminti, ir užsimiršti.
Akistatų kambarys, Vežėjo inkilas, Koplytėlė, Pasostė – puikūs įvardijimai. (Todėl papildant Butgailės žodžius, būtų replika Jotui: niekas čia ne niekai!)
Pastraipos, kuriose pasirodo Butkus, prasklaidė manąją amneziją, kaupiančią nepasakymus, ir dabar jau pagaliau pasakysiu, ką man primena Butgailė. Ne vardą kalendoriaus lapelyje, ne pasivaikščiojimų personažą ar kokią neperprastą Autoriaus regimą figūrą, bet poetišką Būties ir gailos personifikaciją. Malonu su ja pavaikštinėti po buvo, kažko ir gaila...
 
Joną iš Griškabūdžio atpažįstu iš anksčiau. Amnezijos vienaakės piruetus irgi prisimenu (gal kad mano amnezija kitos rūšies, pasireiškianti tik vietinės reikšmės trumpalaikiais užtemimais). Tai tik patvirtina, kad viskas tolsta, grimzta, o kai reikia, vėl iškyla ir susieina...

Dailus, gilus niuansas: Ėjome vienas prieš kitą apsiglėbti, gal net nieko negirdėdami, o tik save. Ir tas aš esu Amnezija...
(ne viename įraše kalbama, kad atmintis atsigauna; stebėtina, kaip budinčios Pro su Poe amneziją verčia į neišbaigiamą Amneziją).
 
Ypač patiko akių varstymas įrašo pabaigoje. Abejoju tik dėl neverta užmiršti (cit. ... nusitaikant į tezę, į supratimą, kad būto, kad ir kaip ne [i]kaip[/i] jis atrodytų, neverta užmiršti.). Mat tokie reikalai sunkiai prognozuojami, nors jei Amnezija sukalbama... jei dvasios pastangos turi galių...
 
Nėra užmaršties? Panašu, kad nėra... kai žmoguje šviesa, Vienaakė staiga tampa šviesoforu ir važiuoti lengviau.
 
P.S.
  – Valio! – suskato džiautis Butgailė, Pro (proza) ir Poe (poezija). Plojo rankų delnais ir džiaugėsi: [ i]valio! Karieta važiuoja. [/i] > ? ar tai aliuzija, kad gali būti ropojama visom keturiom?