Pasirašau po pirmais dviem vyrukų komentarais...Kas, jei ne vyrų akys, geriau atspindi tikrą moterišką žavesį?

„ nusirąžiau  smagiai, nuo dūšios, jausdama kiekvieną savo seno, dar ir dar kartą nubundančio kūno ląstelę, kad net prasišvietė plikas tarpas tarp pižamos kelnių ir marškinėlių, o išdykėlis vėjas nuliejo jį dulksnos gūsiu...“
Ach, nuostabu, Dalija, kaip Tu grakščiai, švelniai ir jausmingai, kiek šiame sakinyje jusliško geismingo moteriškumo... vadinasi ne veltui gyvenau, net ne bandžiau įminti moteriškumo paslaptį, tik nuostaboje svaigau juo, svarbiausia sau į atmintį įsirašiau: moteriškumui amžius nesvarbus, moteriai  — taip, nėra moters kuri nežvilgčiotų į veidrodėlį, beje, kokiomis akimis žvelgsi... savininko,. patino ar mirtingojo akimis, besižavinčiomis ir reginčiomis, o ne žiopsančiomis.  Pabaiga  labai moteriška, naujos gyvybės atsiradimas negali virpinti skaidrios žmogaus sielos.
„ Ach, Tu išdykėle, prisirpusiais užančiais
Šiandien į kertę vėlei įvarei....“ 

Nuostabu ryte pasakyti: Kokia palaima – gyvenu... Tai mano laikas. Dar ne beviltiška senatvė – tai kas, kad...
 
Nors rytas nelengvai išsirąžo, betgi įsisiūbuoja dienai – kavutė išgerta, kąsnis nukąstas, atmintis pabarbena ne tik apie rutininius vaistus, bet ir kažkur nulindusią skolą – sic! viskas veikia!
Nors vaikštynė kliūva, bet kompiuteris nenuverstas!
Nors pavidalas su žaliom kelnėm, raudonom kojinėm, kaliošais ir skara didžiai įdomus, betgi tai reiškia originalumą, nepamirštant praktiškosios pusės (be abejo, ir emocinių ataudų, slypinčių rankų darbo dovanose).
Tikrasis stiliaus pojūtis vaikšto ne podiumais, o gyvenime!
 
Jaukus kaimo buities vaizdas... (o jau detalių saldumas), iki kažko nenusakomo tikras žmogaus nuovargio ir džiaugsmo derinys ir tas lietaus lašų krikštas... ir mintys, ir planai rytdienai...
Nors birželis lapkritinis, tarsi juokai ašarose, bet viskas taip šviesu!