Ach, jau tas Kazys Pakštas...tikras svajotojas, dėkui, kad jį paminėjot

Į neįpareigojančius pasišnekėjimus prisistačius su savo maišeliu ir paišeliu, norisi pažymėti štai ką.
 
Svajonė žmoniją peni per amžius, todėl visi Raštai (didingi, lobynais laikomi, išmintingi ir nelabai, bet užtat gausūs) kreipia į Dausuvą, tą hipotetinę projekciją.
Kitaip sakant, mąstoma (prirašoma) įvairiai ir daug, bet visgi tai teorijos.
Savo esme jos turbūt visos tinka svajonei gaudyti, nes svajonė nėra materija.
 
Tačiau (reali figūra ir jos veiklos) K. Pakštas priartina prie žemės. Kyla mintis, kad ir čia gali būti Dausuva (svajonių šalis).
 
Elgeta gal kiek prilipintas, nors... kaip raiškos elementas savo funkciją atlieka; elgeta irgi (kaip visi) kažko ieškantis klajoklis, svajonės mastą bei pobūdį perteikia, primindamas, kad svajonės turi savybę materializuotis (kartais iki laimės tik materijos ir tetrūksta).
Per elgetą primenama ir kad mažai gali būti labai daug.
 
Suabejojau, kodėl Pakštas vienintelis svajotojas (ar tikrai jis vienintelis?). Bet kontekste gal ir gerai – jis kaip plačios panoramos apibendrintojas, kartu ryškinantis nacionalinį koloritą. Paprastumo (ir pilko kasdienio kelio) užuomina pilkame sąsiuvinyje, paišelis-seilinukas simbolizuoja chemines (vidines) reakcijas, o jei paprasčiau, tokia senoviška priemone paliekamas tvarus pėdsakas. Žmogaus, mąstytojo, Dausuvos kūrėjo.
 
Nors pavadinimas aprėmina aiškiai, bet turinys šakojasi – kas eilėraščiui į naudą. Gera daugprasmybė.
 
O pagrindas – kažko nori, kažkuo tiki, kažko ieškai...
Aukštuma Dausuva kožnam sava.

Ką jau čia prisidžiaugsi, jei tuščias...

Googlinausi. Kas Maxima žinojau, o Kazio Pakšto – ne. Dėkui, kaip visada plėti akiratį :)