Supratau, kad kalbama apie žmonių (nepriklausomai nuo būtybės amžiaus, lyties) santykį. Nors dėstymas pasirodė šiek tiek painokas.
Na bet ar ne tokie ir yra vidinių išgyvenimų labirintai?
Tema įdomi ir amžina. Kas gi toji meilė? Gal tai daugiapakopis, sudėtingas ir kartu paprastas troškimų kamuolys... Deja, dažniausiai santykiuose čiuopiamas paviršius, kur viskas kažkaip greitai blanksta, išsivadėja, tampa atidėjiniais iki... Lieka toks neišdraugauto, neišmylėto rezervas...

Moterys čia suvestos skirtingos, o trokšta to paties. Tiek jaunesnioji, tiek vyresnioji. Net tas aistros plykstelėjimas toks skirtingas – vienai išsivadavimas iš rutinos, geidžiama pilnakraujo jausmo banga, kitai aistros verda uždariau, gal kad kitaip vertinami žmonės, mokant ne imti, o suprasti... apie save tegalvojant: ar esu verta, ar galiu sau ko nors tikėtis, už ką...
 
Nors tam tikrų amžiaus tarpsnių poreikiai, taip pat charakteriai, patirtys daug ką sąlygoja ir santykius nemenkai pakreipia, bet temą plečiant – žmogau, ar gali tikėtis to, ko kitas duoti tiesiog nepajėgus?
 
Meilė – maksima... savo giliausia esme galbūt ryškėjanti dienų pabaigoje.
 

Amžinos tikrumo permainos!
Nebelikus sušauksi nebūta!
Aiškiai vien čia ir dabar yra!
Ir tai vėl praeis!
Ir vėl tai}

Iki gyvuonies atviras tekstas. Pirma abejonė - ar pakankamai drąsus ir nesužalotas savų patirčių buvo jaunystėje pataręs "neprisileisti per arti kito" žmogus? Matavimas būties ne savu saiku yra slidus dalykas...O seikėti aukščiausias artumo patirties natas yra tas pats, kas pjaustyti gyvą ir ieškoti gyvybės...Žaviuosi autofės gebėjimu analizuoti, tik kartais atskaitos taškais suabejoju. Bet tai natūralu - kiekvienas glėbys skirtingo dydžio.