Kai pamačiau (pasirinktą?) žanrą, susimąsčiau apie (kartais labai plonytę) liniją, skiriančią grynąją lyriką (kur kalbama jausmais apie jausmus) nuo poezijos (lyriška tonacija ir turinys ne tas pat). Gal per sudėtingai vedžioju, tad pabandysiu paaiškinti.
Taip, čia lyriškumo esama kaip ir ne viename Jūsų kūrinyje, šiame gal ir ryškesnė ta gaida, nors kelio brolis (yra numanomas kelias), nuovargis, žaizdos, dangaus langai – metaforos, vedančios per būties poeziją.
Nežinau, kaip kitaip apsakyti pojūčio sferą.
Iš minėtojo pojūčio ir aišku, kad keistokas (iš pirmo žvilgsnio kategoriškas) junginys Beribis skausmas susitrauks perpus – tai kančios prisiėmimas – po lygiai. Visi keliauja būtimi, nors manau, kad esmingiausias čia Kūrėjo broliškumas.
Pradžios stilistikos pokyčiai (į maldą panašų kalbėjimą papildo kreivas šlubavimas, vakaras-kengūra) irgi keistoki, bet kelionę sužmogina, nusako pailsėjimą tame gailestingumo guolyje, o ir apskritai kūrybinė būtinybė, į kurią teisių turi tik ranką vedžiojanti dvasia.