Komentaras iš superliatyvų turbūt nelabai reikalingas. Nors galėčiau. Gražu, išradinga, su mintimi etc.
Kadangi Jūsų kūrinių perskaičiau ir netgi atsimenu ne tiek jau mažai, apie simboliką, metaforiką, stilių ir kt. identifikacijas vaizdą daugmaž susidariau. Daugmaž reiškia, kad galutinių, nusistovėjusių apibrėžimų nėra, tą patį galima žvalgyti labai įvairiai.
Eilėraščiai, miniatiūros (iš esmės visų žanrų kūriniai) – apie būtį. (Šįkart įvardinta taip tiesiai, kad tiesiau nebūna. Nelaikau to kokiu nors trūkumu ir į kūrybinius sprendimus nesikišu, tik pažymiu, kad suprasti mintį galima būtų ir aplinkui).

Kas man patinka, kad pasileidžiu į komentarus? Požiūris į gilumą (žiū, dabar ir per šulinį, akimirką, kurioj esame)... ir paprastumas, visada liekantis grynumo pojūtis.

Išraiška tuo pat metu leidžia ir juoktis, ir verkt (o būtie žmogiškoji!). Štai bintas, tinklinis audinys: jis gali būti baltas (ir viskas tada vyniojasi per žiedus, dūzgesį, kvaitulį), tačiau gali čia būti ir žaizdos (praradimų) užuomina: nebėr, nebėr… vaikai užaugo, sūpynės surūdijo, pienės ir bitės tik fone, melagės, tik graudina… Žodžiu, yra tokia būsena truba (interpretacija į pavadinimą irgi pataiko).

Dabar jau visai rimtai. Daugybė niuansų, įsivaizdavimo laisvė.
Šulinys kaip akimirka... vanduo nemirkina, bet semia žiedai ir skirta semti būtį...
Atrodo, kažkas nematomo ir surišta tuo bintu: nuo pažemiui iki Kūrėjo rankos, dūzgesio kupiną kibirą traukiančios dangop.
Iš kažkur driekiasi, plyšta, liejasi gyvybe, sklando, aidi nuaidi...
O pirmųjų eilučių Būtis šiandieną… tarsi stotelės. Iškeliauja viskas ten, iš kur paleista.