Pastarasis kūrinėlis nėra satyra. Nėra meninės raiškos priemonių. Tai greičiau šmaikštus paeiliavimas (šmaikštumo laipsnį nusistatome individualiai).
Satyrai anekdotiškų aktualijų, turinio juokingumo neužtenka. Potekstės reikia ir dar kai ko už jos. Net slidžius reikalus galima apvynioti... bet kokį turinį pateikti ne tiesmukai.
 
---
Ta proga truputį pasamprotausiu ir apie panašios stilistikos prozą.
Skaičiau Žarnas... paskui nustojau. Vėl kažkada atsiverčiau.
Sutinku, kad gali prajuokinti ir primityvas. Prajuokinti tiesiog, be priežasties. Taigi, priėmimui įtakos gali turėti nuotaika.
Bet gal dar paminėtinas skaitytojo bendras pasirengimas – asmeninis humoro (ne)suvokimas, mat jis yra toks neapčiuopiamas, nenusakomas...
 
Nešališkai žiūrint, turinio ir atitinkamos raiškos pasirinkimas suprantamas. Ir egzotiškuose žargono triusikuose stilius su daug š išlaikytas, varoma gana sklandžiai. Vis dėlto žargonas labiau pateisinamas dialoguose, o vien juo dėstant viską (t. y. autoriaus kalboje) per daug.
Nesprendžiu kaip apie literatūrą, netgi kaip apie kokią moderniąją srovę, tai tik pastebėjimai apie seriją apskritai.