Prozos įprastai nekomentuoju, bet šis, jo "turinio galia" (anot Pakeleivio) įsiurbė ir "išspjovė" tik tada, kai baigiau skaityt. Kaip gerai, kad nesigilinau į technologinius dalykus. Juolab gerai, kad aš ir nesuprantu prozos technologijų. (Čia įdėčiau šypsenėlę.)

Pirmas įspūdis – nesisteminga skyryba. Ji kartojasi visuose rašiniuose. (Šįkart netaisyta.) Jausmų sumaištis (turinys) daug ką leistų pateisinti, bet vis dėlto skaitant sveika nuovoka priešinasi, prašo korektūros.
Iš rašybos negerumų – kiekvieną kartą, bet kiekvienąkart, tūkstantį kartų, bet tūkstantįkart, – nes antras dėmuo nepilnas (ne visas žodis). O kas yra kiek vieną kartą – ar tai tikrai meninė išraiška, ar vėlgi neapsižiūrėjimas?
Man visad keista, kad į tokius, rodos, elementarius dalykus nekreipiama dėmesio. Na, nebent turinio galia viską užgožtų… tuo savo nuomonę rašto kultūros klausimu ir apribosiu.

O turinys – tradicinis. Išgyvenimai.
Jaučiamas siekis juos išreikšti ne visai tiesiogiai, emocijas suspaudžiant. Tiesa, kai kur užvelta.
Bet neblogai. Ir pavadinimas protingesnis už visa, kas praeita (kaip išvada).
Kaskart būna įdomių vaizdinių. Dabar tai įstiklinto garso girdėjimas.