Pavadinimas geras, mintis įgauna vagą, dialogų (su savimi) dalyviai kažkiek pažįstami iš ankstesnių pasivažinėjimų ... giliai per laiką atgal su karieta važiuoti – prasminga, čia įrašų ašis, bet visus niuansus perprasti nelengva.
Nors nieko, ne vienas gi apmąstymuose lanko savas pažintis, tik sau žinomas vietas, cituoja kokias nors ištraukas... (a, tai jau mano ekskursas, čia mane ponia amerikonė privertė).
O pabaigoj vėl geras posūkis (vis dėlto yra dalykų, / kai nežinai, tikėti jais ar – ne). Ir tikrai, tame yra poezijos. Ir pačios karietos kilmė tokia, tai ką jau kalbėt apie matymus.