Kai skaitau Kaip lietus eiles, man nesinori rašyti- čia randu viską, ko pati išreikšti žodžiu taip grakščiai ir stipriai nemoku...  O skaityti didelis malonumas... 

na, labai labai gražios eilės, su savu skambesiu, išmintim ir begaliniu lyriškumu, jausmingumu...
 

Savitai, visai naujais garsais suskambo.

Šis labai patiko. Ir taip jau yra su tavo eilėmis - kaskart skaitant įgauna kitokį atspalvį. Jau kažkada sulyginau su tuo kaleidoskopu iš spalvotų stikliukų. Pasuki- ir kitas vaizdas.
Paskutinės eilutės- iki gelmių.

Vėjas ir kaliausė... o ar galėtų autorius sukurti pvz. vėjas ir kalnas?

Verta iš autoriaus kūrybos pasimokinti poezijos meno, t.y. kaip reikia rašyti eilėraščius. Tikrus.

Nuostabus eilėraštis, seniai su tokiu malonumu beskaičiau. Mintis gimdo mintį, kartais neadekvačią, kartai ne tą,kurią norėjo išsakyti autorius. Kodėl tos ražienos tuščios, o atvirai kalbėti iki šiol galėjęs bent su vėju, dabar jau su niekuo, nes  jau ir vėjas paslapčių nebeišlaiko, o juokas skaudesnis už raudą.pūgoje.
Paskutinis posmas - aukščiau klasikos.

Tokia elementari tiesa: Jei nori,kad girdėtų, klausytų, išklausytų, nereikia rėkti ir bartis. Eilėraštis puikus. Ir labai gerai pažįstamas kitų "šiaudinis juokas". Duria skaudžiai.