Įdomios, dar tiksliau – gyvenimiškos, daug kuo atpažįstamos ir todėl suprantamos įžvalgos. To randu ir kituose Jūsų įrašuose.
Čia gal kiek mažiau artima laikysena paerzinti kitus, bet įvairūs niuansai (savigyra, pagyros, blaivėjimas, vidinis gyvenimas) temai nėra svetimi, sueina į visumą. Laikmena su charakteriu, jaučianti, mąstanti, – talpi.
Ypač pažįstama spalva:
Nepriimu širdimi kitų išpažinčių. Nei skausmingų, nei džiaugsmingų. Klausau protu, priimu domėn. Prastas pasidariau (iš)klausytojas. (...)
Išmokau skirti paprastą rypavimą ant peties tą valandėlę, kai blogai. Nes paskui lekia nulekia, net neatsigręžia mano pusėn. Išsiverkė, pasiguodė, ir ate.
Aš tai pavadinčiau greičiau jau šiukšlių dėže... Jūsų viskas pakreipta gražiau – į laikmeną...