Kai tik eilėraštį perskaičiau, iškart galėjau parašyti labai patiko, bet su komentaru šiek tiek padelsiau, nes laikausi nuostatos pasakyti kodėl kilo vienoks ar kitoks įspūdis. Tiesa, pasitaiko ir analizės voratinklių, bet pasikliauju savo laisvu minties vąšeliu.
Taigi, puiki visuma – sklendimas nesidaužant į kampus, (pa)tiriant būties esmę per pilnatinį dulkių kamuolį, gyslas; tikslūs ir vaizdūs akcentai (na, taip man vadinasi žodžiai-priemonės): voratinkliai kampuos išburkę, iščiulpki esmę šimtagyslę; iš įdrėkusio (?) riebaus gniužulo išnyra plastiškai ir kartu smigteli kontrastas – dilgsinti vaikystė (tai, kas svarbiausia ir kas likę pirmapradiškai gyva, tai, kas iš kiauto ar kitaip gniaužiančio rėmo traukia aukštyn, tai, ką galima nusakyti sunkaus lengvumo dvižodžiu).
Nesantis-esantis voras vėl puikiai išnaudoja savo amplua. Tylus kampų prižiūrėtojas, kamšytojas, mąstytojas, laikininkas audėjas.
 
Pabaiga gera (nors pora bagiamųjų eilučių papasakoja tai, kas ir taip nujaučiama) – nėr čia kūno nei nieko… viskas trapi iliuzija.
Paskutinis noras – stilistiškai įsirašo, bet, galvoju, ar baigtinumas šiuose matmenyse įmanomas? Kita vertus, fragmentas (žvilgsnis per būtąjį laiką, pokyčius) gali nešti esmę.
Kaip ir pavadinimas be pradžios ir be pabaigos. Amžinybė...

Savąjį rezginį trumpinant – labai patiko kabanti nuostabi pūkinė būties šimtagyslė-šimtasiūlė (su pasislėpusiu smeigtuku). Prisimenant, kaip dailiai susmunka materijos kampai (perfr. eil. iš Sesute, krenta obuoliai), taip įvykę ir čia.

tokios lengvos, elegantiškos eilės...