tos avietės apvainikuoja nuostabų pokalbi, nusavinsiu :)

Nepaprastai vaizdingas, truputį mistiškas kūrinys, kuriame yra pakankamai erdvės pamąstymui.

Nurimk.
Apsidairyk.
Ir pamatyk, ką visi mato,
Tik šito tu viena nebematai.
Nurimti nėra sudėtinga. Tiktai klausimas, ką jis suteiks (duos) ir ko tikėtis iš jo?
Kadangi žmonės yra skirtingi, todėl visi mato skirtingai. Pvz. optimistai mato pliusus, o pesimistai - kryžius, treti mato tą, ką nori matyti.
Tolesnius apmąstymus paliksiu tai, kuriai skirtos tos nuostabios eilės.

Apsidairyk:
Štai – pieva,
Ten – dangus,
Tarp jų – plaštakės...
Plevenk kartu...

žavinga...

Pažiūrėkime kitu kampu: marmurinį slenkstį sugalvojai , mieloji tu, o kur jis
yra - šalia griuvėsių ir prie pamatų.Ir visa tai - senas reikalas, nes ten
jau užaugo laukinės avietės... tai jas ir rinkite ir valgykit kartu.Skanaus!
O kad Jūs melancholikas ir lyrikas, rašantis puikias eiles - seniai aišku,
todėl aš nepiktai savo nudilusia plunksna ir bakstelėjau. Karr- karr..

Vaizdu, gilu, tikra...

Jūsų lyrikos skaidrumas ir tikrumas žavi

Jaudinantis laiškas... Mes turim pasirinkimą ką matyti... Tik ne visada taip gaunasi. Ir nurimti ne taip paprasta...