Pradžioj mintis aiškesnė: plevena bandymas perprasti. Ne tik kitų (raštus, mintis), bet ir savo.
Ir džiaugsmas suuodus,  kad kitaip padaryti neleidžia turtai, turbūt pirmiausiai sudėlioti dvasioje, pajautose, nuovokose... Toji turtų visuma ten tokia, taip sumaniai sumegzta, kad ji nesileidžia būti sudraskoma gabalais, fragmentais, ištraukomis...
Tuo kažkur erdvėje prie smilkinio pakibęs telefonas prasmingas (kaip saugykla, laikmena ir retransliatorius).
Tiesa, į kai ką reikėtų uoliai įsiklausyti, nes ne viskas anapusiniuose pokalbiuose visiems suprantama vienodai. Tačiau atlėgsta nugirdus:
Nepaisyk jo tauškalų, Virginija, – nepasikuklino įsiterpti iš telefono. Kalba taip, kad ir pats po kurio laiko nesupranta, ką pakalbėjęs. Tai nepatikimas pašnekovas, bet teisybė – Dženės anei  kaip neatsisakė.
Turbūt tai svarbiausias balso pašto pranešimas.
 
Žodžiu, realybė pinasi su fikcija. Nors sunku apibūdinti, kas visgi ta realybė.