Plačiai apžvelgta: klausimą įvairiai pasuka citatos, asmenybių pavyzdžiai labiau iškelia poelgius, platoniškas, krikščioniškas, savasis keliai veda į išvadas... bet neatveda, viskas tebelieka atvira apmąstymams.
Visgi atrodo, kad pagrindinė rišamoji  yra vidinė šviesa ir negalėjimas pasielgti kitaip. Panašu, kad tuo ir atsakyta į teorinę-filosofinę abejonę ar vertėjo.
 
Toks vaizdas kilo gilinantis į tai:
jei savyje aš neturėsiu nors menkos dalies šviesos... > toliau aišku, kad šviesa veda, tačiau įdomu – o iš kur ji? Nuo Dievo? Gimstanti š rezistencijos skausmo?
Meilės išminčiai kelyje būsiu vienišas > meilės išminčiai kelias? O ar ne tiesiog kelias?
 
... nujaučiantis pažinto stygių,
bet jis nesuteiks man noro tai keisti, tik primins man,
kad nieko nekeičiant, pažintas pradeda pats keistis. >
čia svarbiausia gal nujautimas, toliau jau... (bejėgystė? pasidavimas ir plukdantys neaprėpiamo savaiminio judėjimo toliai?).
 
Pagaliau, ne užrašyti ar ištarti žodžiai svarbu,
svarbu elgesys,
kai reikia apsispręsti gyvenime svarbiausiam žingsniui >               
kas nustato, kada tas svarbiausias? Viskas tik visko atrodymai pačiam (tikrai Kitas nesupras ir nepakartos). Tėra galimas priešpriešinis ėjimas (prieš minią, daugumą, nepriimtinas nuostatas etc).
Tačiau niekad nieko neapšviesi, amžinųjų ar lokalių nuodėmių neatpirksi. Tiesiog kiekvienas (ne)išminčius elgiasi taip, kaip negali nesielgti. Panašu, kad jiems klausimas ar vertėjo nekyla.
 
Ir toliau (Eiti link Nežinios, žvaigždės, žaltvykslės –  ar neprieštarauja tam mintis žinant: / kad kiek priartėsi, tiek ji nutols. Turbūt einama nežinant, ne visada ir galvojant).

Siekis yra išminties žiežirba manyje. > taip. Siekis. Su sava šviesa.
Tylusis pasipriešinimas irgi su tuo koreliuoja.
Na, o išmanusis žinojimas – greičausiai nenoras užsiimti savo ribų tyrinėjimu. Patogiau, paprasčiau, nekyla skausmingų abejonių.

Kai žmogus susiduria su nuoga realybe, išmintis išgaruoja, kaip džinas iš atkimšto butelio, nepasakydamas tų stebuklingų žodžių "aš esu tavo vergas, ko pageidauji, šeimininke". 
Visų pirma, dažnai nepagalvojama, kad numirti mintyse nėra tas pats, kas tikrovėje, kai susiduriama su kančia, nors ir palyginti trumpa, kurią ne visi ištveria. Daugelis eilinių savižudžių, jeigu žinotų tikrąją mirties kainą, abejotina ar jie tam pasiryžtų. Tačiau tie, kurie tai darė vedini patriotinių jausmų, jie negalvojo apie asmenines pasekmes. 
Galima kovotojų už gėrį sąrašą pratęsti. Negalima pamiršti tų, kurie lageriuose prarado sveikatą. Pvz. Vytautas Kaladė - 1972 m. įvykių dalyvis. (mirė 1995 m.) ir t.t.
Į klausimą "ar vertėjo" turbūt galima atsakyti vienareikšmiškai: vertėjo. 
Manau, kad šis kūrinys vertas kur kas platesnės diskusijos. Tačiau jaučiu, kad mažai kam įdomu. Atsiprašau, jeigu klystu.