Perskaičiau labai atidžiai. Beskaitydama šį kūrinį ir prisiminusi ankstesnius, padariau išvada, kad esate eruditas. Ačiū, kad rašote. Sėkmės Jums!

Atrodo, kad esmė – eilinis nuėjimas į save, svarstant atsiribojimo (vienatvės, apsimūrijimo)  ir kartu laisvinimosi klausimą. (Su Poe ar dar kokios dvasios pagalba ir, aišku, su fantazijomis).
Neteigiu, kad viską perpratau, bet apsistoju prie kai kurių ryškesnių tiesų-prieštarų:

Vienatvė yra melas. Gal netgi šlykštesnio pavidalo, kadangi juo pats sau meluoji. >
taip, melas, jei nesi iš tikrųjų vienas, o tik mali apie savijautas ir norų makalynę.
O kad užimtumas (savęs užėmimas galvojimais, žodžių rankiojimas) neišreiškia to bevardžio vidinio judėjimo – tiesa.
 
Kai tekę apie vienatvę pasidairyti iš toliau, dažniau regėjosi ji kaip bažnyčia, kaip šventovė. >
gal kažkuriuo žvilgsniu ir regėjosi... bet argi tai tikrai šventovė? Ne. Jokia tai ramybė ar savanoriškai išlietas Tik Aš, Tik Sau mūras... regėjimas miražinis (galima vadinti ir filosofavimu apie vienatvę).
Nesgi vienatvė yra vienatvė. Jokios ten Poe.
Nebent... smarkiai kuri, tai neigdamas...
Apskritai – mikro mikro reikalai visa tai. Bet ties prisipažinimu koks gražus, koks meilus žmogui jo pasaulis prieštaros išsiriša – aha, Poe suveikė, jautiesi kankinys ir kartu... patenkintas. Tvirtovė yra priebėga, kur gaminama makro. Va, į stadioną netelpa...
 
Pabaigoj, kai renkasi Seneka, Dženė, Ygaga, kyla Ispanija, visgi įtvirtinamas atsakymas (tikiuosi, supratau, kas ta svarstytoji vienatvė).
O Lopšys priekaištingai palingavo, pasisupo ir žinojo, kad  kaip nuo savęs žmogus nepabėga, taip ir nuo  jo, lopšio. Jo vienatvėje sukauptas stipriausias cementas įvairovei išsilaikyti ir paremontuoti tai, kas bent kiek apirę, apgriuvę.
Taigi, nuolatinis remontas...