Yra toks posakis "Iš klaidų žmogus mokosi". Ką nors darant, nežinome ar teisingai mes elgiamės ir tik pabandę, matome savo veiklos vaisius. Jeigu jie kartūs, pasukame kita linkme, jei - saldūs žinome, kad einame teisingu keliu.
Jeigu palikęs žmoną,
Aš myliu kitą
Ir suprantu tai tik vėliau,
Kad reikia grįžt namo?
Toks menkas pavyzdys!
O pagalvok, kiek daug juo pasakyta –
Ne vienas aš,
Taip milijonai grįžta atgalios,...
Taip, meilė kitai labai svarus argumentas. Net Justinas Marcinkevičius rašė:
"Visos moterys tik pakartoja tave,
Kaip šių metų žolė pakartoja pernykštę"...
Taip didelė dalis tų milijonų grįžta atgal, vadovaudamiesi gerai žinomu posakiu: "Geriau pirmu kąsniu paspringti". Daugeliui pasiseka mylėti JAS, kad namuose žmonai net lapė nekiaukteli. Jeigu kiaukteli, tai didelė galimybė grįžus, rasti dublerį ir vaikučių pagausėjimą.
Pati didžiausia laimė atsisėsti ant tėčio kelių. Deja, to džiaugsmo neprisimenu.
Ačiū už išminties deimančiukus.
Atrodo, čiuopiamas senas (egzistencinis) nerimas, pro kurį kažkas pasirodė... Fėja? Į filosofijų sąjungininkus stoja ir protas (jis pradeda abejoti vis dažniau klausydamasis: kaip čia atsitikę, kad anksčiau negebėta taip suvokti?).
Nors iš ankstesnės pastraipos kyla įtarimas, kad gebėta... nerimo judėjimas jau pažįstamas, nes paties sakyta: jauti, kad yra, betgi praeis. Na gerai, pirma tebūnie pojūčiai, protas įsijungia paskui.
Bet ir su protu ne visai tvirta: protas tapęs sąjungininku (stebimasi ramiai, tik raukšlę kilstelint), o tuoj jau ignoruoja... Bene visa tai reiškia abejones, įtemptą Vidinio kovą?
Kai pagaliau prieinama prie Aš sutvėrimo klausimo, jau aiškiau (tik reikėtų įkalinti ir niekad nebeišleisti nei į mintis, nei į ekraną žodžio pasėkoje – tai nebent parazitų žodyno atstovas, šiaipgi nėra nei pasekos, nei pasėkos! Švariau išsireiškiant, AŠ – kaip kažkokio reiškinio pasekmė, padarinys.
Apie Seneką (ir dublius) pavinguriuota, bet suprantamai. O Didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas – tikra puošmena. Mylėjau dar ir kitą JĄ – taipogi. Tos kitos kaip ilgesingi ištrūkimai...
Seniukai, senikės, seniaĩ ir Seneka dabar... Gražiai skamba, prasmė subtili. Puiku, kai Seneka liudijamas savo pavyzdžiu. Ne apsimetėlis, ne dublis ar nuvertėjęs rublis, o AŠ. Nuo pat pradžios.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-21 19:53:12
Yra toks posakis "Iš klaidų žmogus mokosi". Ką nors darant, nežinome ar teisingai mes elgiamės ir tik pabandę, matome savo veiklos vaisius. Jeigu jie kartūs, pasukame kita linkme, jei - saldūs žinome, kad einame teisingu keliu.
Jeigu palikęs žmoną,
Aš myliu kitą
Ir suprantu tai tik vėliau,
Kad reikia grįžt namo?
Toks menkas pavyzdys!
O pagalvok, kiek daug juo pasakyta –
Ne vienas aš,
Taip milijonai grįžta atgalios,...
Taip, meilė kitai labai svarus argumentas. Net Justinas Marcinkevičius rašė:
"Visos moterys tik pakartoja tave,
Kaip šių metų žolė pakartoja pernykštę"...
Taip didelė dalis tų milijonų grįžta atgal, vadovaudamiesi gerai žinomu posakiu: "Geriau pirmu kąsniu paspringti". Daugeliui pasiseka mylėti JAS, kad namuose žmonai net lapė nekiaukteli. Jeigu kiaukteli, tai didelė galimybė grįžus, rasti dublerį ir vaikučių pagausėjimą.
Pati didžiausia laimė atsisėsti ant tėčio kelių. Deja, to džiaugsmo neprisimenu.
Ačiū už išminties deimančiukus.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-02-21 12:17:19
Atrodo, čiuopiamas senas (egzistencinis) nerimas, pro kurį kažkas pasirodė... Fėja? Į filosofijų sąjungininkus stoja ir protas (jis pradeda abejoti vis dažniau klausydamasis: kaip čia atsitikę, kad anksčiau negebėta taip suvokti?).
Nors iš ankstesnės pastraipos kyla įtarimas, kad gebėta... nerimo judėjimas jau pažįstamas, nes paties sakyta: jauti, kad yra, betgi praeis. Na gerai, pirma tebūnie pojūčiai, protas įsijungia paskui.
Bet ir su protu ne visai tvirta: protas tapęs sąjungininku (stebimasi ramiai, tik raukšlę kilstelint), o tuoj jau ignoruoja... Bene visa tai reiškia abejones, įtemptą Vidinio kovą?
Kai pagaliau prieinama prie Aš sutvėrimo klausimo, jau aiškiau (tik reikėtų įkalinti ir niekad nebeišleisti nei į mintis, nei į ekraną žodžio pasėkoje – tai nebent parazitų žodyno atstovas, šiaipgi nėra nei pasekos, nei pasėkos! Švariau išsireiškiant, AŠ – kaip kažkokio reiškinio pasekmė, padarinys.
Apie Seneką (ir dublius) pavinguriuota, bet suprantamai. O Didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas – tikra puošmena. Mylėjau dar ir kitą JĄ – taipogi. Tos kitos kaip ilgesingi ištrūkimai...
Seniukai, senikės, seniaĩ ir Seneka dabar... Gražiai skamba, prasmė subtili. Puiku, kai Seneka liudijamas savo pavyzdžiu. Ne apsimetėlis, ne dublis ar nuvertėjęs rublis, o AŠ. Nuo pat pradžios.