Galima nusitverti kokią detalę, paramstyti iš įvairių šaltinių ištraukytomis Hitlerio ar Senekos biografijomis, aplipinti gausybe pagalbinių minčių, plėtinių, kitaip sakant, pagal savo supratimą galima apžaisti viską (tą daro ir rašytojas, ir skaitytojas), bet, man rodos, daugiausia pasakyta pirmąja pastraipa. Teisingai pastebėta: nuo savęs nepabėgsi.Tačiau ar tuo kas nors esmingiau pasakyta? Galbūt tik tuo atveju, jeigu suvoki, kad esi bent kiek atidžiau po save paneršęs. Tuomet atsiranda poreikis įeiti ir gyventi ten. Nėra ten to, kas tave norėtų, vyti, ginti lauk. (…) Savęsp pasaulis ir po užmerktomis akimis neišnyksta: gyva ten, judru, jis ten esantis visais pavidalais, kurį pažinęs ir kurio – ne.
Tvirta ši pastraipa, gal tik vijimo klausimas svyruoja su abejone. Teigiant, kad tame savęs pasaulyje judru, yra visko, turbūt galimas ir noras bėgti? Juk kapstymasis, neršimas po save kartais ir vargina, – tad visai tikėtinas būtų (bent jau epizodinis) bandymas išsiveržti į paprastesnius plotus. Kur nors toliau nuo viso to. Argi ne?
Bet šiaip – tikrai, norėk nenorėjęs, yra užkardos (toliau savęs nepabėgsi).
Atrodo, išeinu, pašaukiu ir girdžiu, kaip aidu atsikartoja atgal į ausis. O iš tikrųjų išeita ir ūktelėta jau kažkada. Tačiau ir tai ne rodinys, kad kelionėse po Savęsp išmokta nemenkų supratimų, kitokių pajautimų, kitokio žinojimo, ir todėl nedera tokio darbo nuvertini, manant, kad tai mažmožis, nereikšminga.
Nepabaigiami realybės suvokimai ir įsišvietimų patikėjimai...
Taikliai apie laiką. Apie nepasikartosiančios akimirkos žavesį, savęs taupyklėje liekančius unikalius metus. Ir nors rugpjūčiai vėl ateis, vėl bus su derliais laukuose, bet šitas, Lucijau Seneka, niekada.
Dabar išleiskime rugpjūtį dangumi, žeme,
kurio jau niekuomet nebus.
Kaip nebus? Štai, po to buvo dar šeši rugpjūčiai, kurie su dideliu pasisekimu atėjo ir išėjo. Jie vienas nuo kito niekuo nesiskyrė, neskaitant, kad kiekvienas vėlesnis pabaksnodavo į kuprą, kad ji paseno dar 365 arba 366 dienomis. Jeigu ištisus metus būtų vasara, būtų labai neįdomu - nebūtų ko laukti. Dabar visus metus laukiame. Na, kas be ko. Vieni laukia tvarkingai iš eilės po 3 mėnesius metų laikų pasikeitimo, o kiti laukia 9 mėnesius vasaros, kuri pralėkdama tik pamojuoja ranka, palikdama debesis rudeniui.
"O Hitlerio vardas ne tikras. Iš bažnytinės knygos įrašo šaukia Adolfusu." Hitlerio Adolfuso tėvo pavardė buvo Aloyzas Šiklgruberis, kurią prieš apsivedant su trečia žmona, pasikeitė oficialiai į Hitlerio pavardę.
Lauksim tęsinio.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-02-20 14:00:42
Galima nusitverti kokią detalę, paramstyti iš įvairių šaltinių ištraukytomis Hitlerio ar Senekos biografijomis, aplipinti gausybe pagalbinių minčių, plėtinių, kitaip sakant, pagal savo supratimą galima apžaisti viską (tą daro ir rašytojas, ir skaitytojas), bet, man rodos, daugiausia pasakyta pirmąja pastraipa.
Teisingai pastebėta: nuo savęs nepabėgsi. Tačiau ar tuo kas nors esmingiau pasakyta? Galbūt tik tuo atveju, jeigu suvoki, kad esi bent kiek atidžiau po save paneršęs. Tuomet atsiranda poreikis įeiti ir gyventi ten. Nėra ten to, kas tave norėtų, vyti, ginti lauk. (…)
Savęsp pasaulis ir po užmerktomis akimis neišnyksta: gyva ten, judru, jis ten esantis visais pavidalais, kurį pažinęs ir kurio – ne.
Tvirta ši pastraipa, gal tik vijimo klausimas svyruoja su abejone. Teigiant, kad tame savęs pasaulyje judru, yra visko, turbūt galimas ir noras bėgti? Juk kapstymasis, neršimas po save kartais ir vargina, – tad visai tikėtinas būtų (bent jau epizodinis) bandymas išsiveržti į paprastesnius plotus. Kur nors toliau nuo viso to. Argi ne?
Bet šiaip – tikrai, norėk nenorėjęs, yra užkardos (toliau savęs nepabėgsi).
Atrodo, išeinu, pašaukiu ir girdžiu, kaip aidu atsikartoja atgal į ausis. O iš tikrųjų išeita ir ūktelėta jau kažkada. Tačiau ir tai ne rodinys, kad kelionėse po Savęsp išmokta nemenkų supratimų, kitokių pajautimų, kitokio žinojimo, ir todėl nedera tokio darbo nuvertini, manant, kad tai mažmožis, nereikšminga.
Nepabaigiami realybės suvokimai ir įsišvietimų patikėjimai...
Taikliai apie laiką. Apie nepasikartosiančios akimirkos žavesį, savęs taupyklėje liekančius unikalius metus.
Ir nors rugpjūčiai vėl ateis, vėl bus
su derliais laukuose,
bet šitas, Lucijau Seneka, niekada.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-19 16:11:16
Dabar išleiskime rugpjūtį dangumi, žeme,
kurio jau niekuomet nebus.
Kaip nebus? Štai, po to buvo dar šeši rugpjūčiai, kurie su dideliu pasisekimu atėjo ir išėjo. Jie vienas nuo kito niekuo nesiskyrė, neskaitant, kad kiekvienas vėlesnis pabaksnodavo į kuprą, kad ji paseno dar 365 arba 366 dienomis. Jeigu ištisus metus būtų vasara, būtų labai neįdomu - nebūtų ko laukti. Dabar visus metus laukiame. Na, kas be ko. Vieni laukia tvarkingai iš eilės po 3 mėnesius metų laikų pasikeitimo, o kiti laukia 9 mėnesius vasaros, kuri pralėkdama tik pamojuoja ranka, palikdama debesis rudeniui.
"O Hitlerio vardas ne tikras. Iš bažnytinės knygos įrašo šaukia Adolfusu." Hitlerio Adolfuso tėvo pavardė buvo Aloyzas Šiklgruberis, kurią prieš apsivedant su trečia žmona, pasikeitė oficialiai į Hitlerio pavardę.
Lauksim tęsinio.