kai viskas sudegs
nakty skraidys Pelėda
laiškas  Ateičiai

Laiškai Lucilijui. Laiškai sau. (Korespondencija Savęsp).
Sudėtinga suprasti viską... Pernelyg painus išsitrejinimas (L(i)ucijus, Liucilijus ir Lucilijus – bene užmaskuota šv. Trejybė?), o dar redaktorius, Poe, Pro, Ispanija, anglis...
Bet pavienių gerų minčių aptikau.
Kam redaktoriaus profesija reikalinga? Negi tam, kad neleistų man ar bet kam išlikti savimi. Kad kažkas iš  manęs būtų išgriebta, amputuota ir išmesta, kažkas priauginta, pridėta, prikergta, kas ne mano, kas man nepriklauso. > mintis būtų gera, jei ne man ir bet kam samplaika.
 
Iš tiesų tu, Pranuci, pasirodo rimtai bandai sušnekti... – sako vidinis redaktorius.
 
po redaktoriaus operacijų jau negaliu rodyti į save kaip AŠ. Tas mano AŠ, pasilikęs apvaikščiotas skalpeliu, padažytas, papudruotas, prikergtas priedų, jau ne AŠ, kuris  buvau  prieš tai.  Liūdna darosi,  kai  pagalvoji, kad taip. > tai kad viskas juda, kinta, pildosi. Kas čia liūdno? Liūdniau būtų, jei liktum užsimarinavęs nekintamai. Nebūtų ir šitų minčių.
 
ar galėtum nurodyti man tą, kuris brangintų laiką, kuris įvertintų dieną, kuris suvoktų, jog miršta kasdien > šitą įžvalgą priimu.
Juk klystame, mielasis Lucilijau, laukdami ateityje mirties: didžioji jos dalis jau praeityje, nes praėjusį gyvenimo tarpsnį valdo nirtis. > tikriausiai laiške įsivėlė ir šitokia klaida, bet ką gali žinoti, gal visai ne klaida... mirtis ir nirtis (gyventi nirtulyje – ieškoti...).
Ko nesuprantu, vis tiek pateisinu, nes vienareikšmiškai už kitą spręsti – tai riboti mintį.