Taigi, lopšys yra pats svarbiausias ir pirmasis žmogaus, tarkim, būstas.
Nepaprastas katinų kvintetas. Taip. Dievo keliai nežinomi, tačiau katinų keliams lyg ir nėra ypatingų paslapčių. 
Įdomu...
 

Suprantama, kad Pranas kažkur išėjęs (o ir pabaigoje žada negąsdindamas Leokadijos įgauti jai daugmaž pažįstamą Vidinio pavidalą). Bet kas čia iš tikrųjų vyksta… nors žvakės šviečia, ne kiekvieną apšviečia.
Gal ką iškniauktų koks papildomas katinas, o esamo būrelio dialogą kol kas geriausiai paaiškina viena eilutė: Matai, dzieduli, kaip viskas paprasta. O sakyk, ar nenorėtume pabūti  katinu.
 
Galima įtarti, kad kai vaikštai vienas, mintys stato sienas. Pašalinis neperlips. Ir pats vaikščiotojas sako nebesižinantis kur patekęs (Aš netgi nežinau, kaip čia atsiradęs. Sakyk, kur dingo katinas, kurį prie žuvies užstalėje atėjęs suradau. Sakėsi, kad švietė prie  mano lopšio. Pirmoji  žvakė.)
 
… kažin, ar kas imtųsi į studijos išvardinti, kiek formų sukūrė poreikis turėti lopšį? Tuo pagrindu turbūt ir rašoma studija.