„toli – arti, arti – toli nebūna.“

Kodėl nebūna? Dar ir kaip būna. Yra visiems gerai žinomas posakis: "Jeigu bažnyčia - arti, tai Dievas - toli, o kai Dievas - arti, tai bažnyčia būna toli.
Ta metamorfozė, kai katinas virsta žvake, man įtartina. Gal jis nori įrodyti, kad liaudies posakis " Nei Dievui žvakė, nei velniui šakė" yra klaidingas?
Man visai patiko katinų (o gal ir kačių? Juk artėja morčius) sueiga.

Na gerai, nuo pasaulietiškos sampratos įsliuogta į dvasinę. Katinas nesunkiai pavirsta į žvakę ir plevena, plevena savo kalbelę... tai aiškiau plykstelėdamas, tai vyniodamas mintį į dūmą... (reikia labai sekti, kad jos nepamestum). Štai prie stalo atsiradęs Algirdas iš Anykščių lieka jei ne Pilypu iš kanapių, tai vis tiek labai paslaptinga figūra. Tikėtina, kad jis nėra atsitiktinis, bet jo vaidmenį sunku įvertinti (nebent svarbiausias vyksme yra kleboniškos kilnojimo ritualas).
 
O apie materiją ir nemateriją žvakės byloja aiškiai:
Taigi, vienos tavo karalystės žvakės degė, kitos – ne. Ir išvaizda skirtingos. Mums labai reikėjo, kad Savęsp esatį suprastumei kuo paprasčiau. Kad į jos pasaulį įeitumei kaip materija, tačiau žinotum, jaustum, kad iš jos galima kurti labai skirtingus dalykus. Tarkim, žvakę ir katiną, vandenį ir akmenį. Ja galima išaušti į dieną ir sutemti į naktį. Tai tokia materija, iš kurios ir Dievas sukūrė pasaulį, vienu atokvėpiu įleidęs ir materialistą, ir idealistą. Betgi jauti, koks šiukšlynėlis žmonių supratimuose. Savo turtų nežino, neaprėpia, o į svetimo kėsinasi. Ir dar – kiekvienam tos materijos duota tiek, kad gali iš jos išlipdyti savo karalystėje tiek visa ko, kiek nepatingi. (...)
... materija, iš kurios sukurtas katinas, Pranucis ir Františekas – ji ta pati.

Trumpai nusakant suprastą pokalbį, vyksta savos karalystės apfilosofinimas per fantazijas (puokštė katinų lopšelinukų :D)