Įdomu, įdomu, koks katinas priėmė svečią ar indiškas Radjardo Kiplingo katinas, kuris vaikšto pats sau vienas, ar prancūziškas Šarlio Pero batuotas katinas? Panašiau, kad buvo pastarasis. Taip ir matau jį grojantį ir dainuojantį. Šaunuolis katinas. Abu su Pranuciu vienas kito verti.
Tai, ką tu, Pranuci, rodei ir vadinai kaip SAVĘSP, iš tikrųjų tėra tik jo (ar jos) prieangis, tik priemenė...
Ir todėl tas netikėtas savęspininkas, atsiradęs pro rakto skylutę... iš šviesos pluošto, iš kažkur... (tai netgi savotiška materijos forma, kokią poetiniame atsimušime į sieną apšviečia titnagas) – yra visiškai realus. Įsileidi ir bendrauji į valias.
fantazijos reiškiniai persimeta į realybę. Bet pala, pala... Kas pasakęs, kas išmetęs fantaziją iš realybės? Kam nesuvokta, kad ji persikūnija į realybę? (...) Suprantu, kad iš toli atėjęs, pone. Nors jau anksčiau žinojau, kad toli –arti, arti – toli nebūna. (...) išgirdęs katino giesmėje ištariant SAVĘSP, jau žinojau, kur aš patekęs. (...)
Viską suprantu. Pritariu.
Kažkuria smegenų skaidula dar spėjau pagalvoti: gal šis Katinas pažįsta Bulgakovo Begemotą? Irgi susikalbėtų.
Ir kaip į Katiną reagavo Kandžius? Mažai tikėtina, kad nesuuodė.
Smagu, kad katinai nejauna pelėdų. Turbūt todėl, kad čia galioja kiti dėsniai.
Beje, kame šiuo metu reziduojate? Palėpės departamente ar kokiame kitame lygmenyje lankosi tokios apraiškos?
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2017-02-09 23:42:18
Geras gabaliukas:D Mokate, Pranuci, net vėlyvu metu dėmesį prikaustyti. Sėkmės Jums su tuo "batuotu (ar ne) katinu.:)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-09 21:28:09
Įdomu, įdomu, koks katinas priėmė svečią ar indiškas Radjardo Kiplingo katinas, kuris vaikšto pats sau vienas, ar prancūziškas Šarlio Pero batuotas katinas? Panašiau, kad buvo pastarasis. Taip ir matau jį grojantį ir dainuojantį. Šaunuolis katinas. Abu su Pranuciu vienas kito verti.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-02-09 15:51:59
Tai, ką tu, Pranuci, rodei ir vadinai kaip SAVĘSP, iš tikrųjų tėra tik jo (ar jos) prieangis, tik priemenė...
Ir todėl tas netikėtas savęspininkas, atsiradęs pro rakto skylutę... iš šviesos pluošto, iš kažkur... (tai netgi savotiška materijos forma, kokią poetiniame atsimušime į sieną apšviečia titnagas) – yra visiškai realus. Įsileidi ir bendrauji į valias.
fantazijos reiškiniai persimeta į realybę. Bet pala, pala... Kas pasakęs, kas išmetęs fantaziją iš realybės? Kam nesuvokta, kad ji persikūnija į realybę? (...)
Suprantu, kad iš toli atėjęs, pone. Nors jau anksčiau žinojau, kad toli –arti, arti – toli nebūna. (...)
išgirdęs katino giesmėje ištariant SAVĘSP, jau žinojau, kur aš patekęs. (...)
Viską suprantu. Pritariu.
Kažkuria smegenų skaidula dar spėjau pagalvoti: gal šis Katinas pažįsta Bulgakovo Begemotą? Irgi susikalbėtų.
Ir kaip į Katiną reagavo Kandžius? Mažai tikėtina, kad nesuuodė.
Smagu, kad katinai nejauna pelėdų. Turbūt todėl, kad čia galioja kiti dėsniai.
Beje, kame šiuo metu reziduojate? Palėpės departamente ar kokiame kitame lygmenyje lankosi tokios apraiškos?