Vingriai surašyta. Bet kelis kartus  mintis (man) praskaidrėjo:
Kam  bereikia smegenis apkrauti ženklais, kurie nekeičia turinio esmės? (…)
Man reikia tavęs, Jėzau. Ir tai nekeičia esmės, ar tave nešiočiau prie kryželio prikaltą, ar šitaip palaidotą žemėje. (…)
smegenims lengviau mąstyti abrozo ar abrozdo kategorijomis, negu  paveikslo (…)
Ar einu, ar važiuoju, ar skrendu kažkodėl tai  visai nereikšminga. Svarbiausia, kad nestoviu vietoje.
Taigi, galvoju, ženklai ar abrozdai turinio esmės nekeičia, bet smegenys bando perskaityti, perprasti ženkus, susidėlioti savą paveikslą.
 
Ir tai suskambo:
bet galbūt Jėzus Kristus ne viską pasakė,
bet galbūt kryžius pridengia skausmą
kai mirštam kitaip.
 
Nėra  taikos žmoguje,
Vien tik karas, tik karas, tik...
 
Keliskart mačiau, ką veikia žvakės ir žvakelės. Stovi, žiūri, žygiuoja, o dabar dar ir eilėraštį suima. Gražus blyksnis.

"Užliejo žemę kraujo dėmės ir ugnis.
Vis neramesnis darosi rytojus…
Aš nežinau, ką pasakys mums ateitis,
Ar mus priims į savo arką Nojus."
              Suopis(Slava R.)