Kūrinyje pakankamai išminties perliukų ir potekstė yra.
Žemai nulenkčiau aš savo galvą Vandeniui, jeigu, ko nors įpiltų ir man iš to savo uzbono.

Ispanija šįkart toli. Tik kostelėjo ir, atrodo, apsiramino.
Suprantama viskas, o ta Instrukcija (Tik nepatingėki, tik būk paklusnus ir elkis kaip paliepia Instrukcija) yra turbūt ne naudojimosi kompiuteriu aprašas, bet kokia aukštesnioji instancija? O kad ir intuicija?
 
Poe, Pro ir Savęsp pašnekesyje  geros sankirtos čia:

Tačiau kalbėti, net mąstyti apie Savęsp – reikalas subtilus. Kol jis pats savyje nesubręsta, nesusitupi, tuščias darbas jį šaukti. Taip, taip, tuščias darbas jį šaukti ar kitaip niukinti.

... O mintyse dūmojau: ak, mieloji drauge, jeigu ne tu, jeigu ne Poe, jeigu ne Savęsp, ką veikčiau, a? Kur ir kuo būčiau be jūsų? Ne taip svarbu, kaip atrodo mano užrašai; svarbiau pats jų atsiradimo procesas, svarbiau per jį atsiradęs pojūtis, nuojauta, kad yra pasaulis, kuris ne toks, kad galėtum nuskristi raketa ar nuvažiuoti radijo karieta. Yra, yra, yra... Jis toks, kad lyg čia pat, lyg nešiotum jį, tačiau tuo pat kartu jis didelis, neaprėpiamas, kartu su būtu, esamu ir būsimu laikais.
Tikiu kelione laikais ir pasaulio (-ių) nešiojimu, tad jaučiu, kad pastaroji citata ir išsklaido pradžioj šmėstelėjusią abejonę apie internetinį susisiekimą su mirusiais. Mintimis, atmintimi galima puikiausiai.
 
Na o Vandenis su uzbonu kartais ne tik duoda gurkštelėti ar praplauna iki prošvaisčių, bet ir visai praskiedžia ar daro bangą. Pradedi, pavyzdžiui, prie kompiuterio, susigriebi kažin kur nuneštas.

Gera skaityti Jūsų protingas mintis.