Ispaniją ne taip paprasta pažadinti, kai proga praleista. Euforija ilgai netrunka. Viskas būna savo laiku.
Labai gražus mostas - padėka Pakeleiviui.

Dievas, lopšys, gimtinės žemė, Ispanija kažkur ir viduje – visa tai sueina į vieną. Dar vieną lopšio pasiūbavimą.
Dabar ir protas sudalyvauja. Taip, jis Dievo malonę supranta, bet šiaipgi pakanka prietemos, Dievo sumanymas iki galo neperprantamas. Todėl tikrai
Gaila… neišmoksta savęs įsimint kūrinys, / iš lopšio į Žmogų įkeltas – neišmoksta nei įsimint, nei įmint, (vienas žodis, prasmės dvi).
Bet kažkiek plėsti suvokimo ir jutimo ribas padeda Šklėrių gaidžiai – aušrininkai.
 
Drauge paredaktoriaujant (įtariu, kad yra vakancija pakeleiviams), dzūkelių regione galima pamažinti linų, o pabaigoj teka (bent jau po upės).
Bet ką čia apie techniką. Vien tiktai ji net Ispanijoj bejėgė. Svarbiausia – kad teka ir šneka kraujas.