sarkazmo ir nenupuodruotų metaforų mišinys tikrai su dinamito užtaisu! drąsu ir savita.

Įsiskaičiau į Nijolenos eiles ir atet nuoširdų pasipiktinimą ir paklausiau savęs: kas yra poezija? Spalvingas, blizgučiais dabintas būties paveiksliukas, duotas sykį ir visiems laikams? Manaisi, žmogau, už kitus pranašesnis esąs, vienas toks, kurio laikas neliečia?

 Ar manei, ar tikėjai,
Kad bus paskirtoji ir tau
Užganėdinto geidulio, alkio ir troškulio stadija?

Kad varpelis, skambutis
Rėksmingai kartosis tyloj,
Iš kurios neišnirs patarnaut pasiruošusios rankos?

Kaip nebuvę nublanks
Pretenzingais žaisliukais barškėjusios menės elito.
Nes liokajai kikena dažnai,
Kada baido nuo kūno karaliaus muses.

Ant likučių didybės būtos ir tikėta, kad amžino grožio, bepuotauja niekinga smulkmė, nei norų nebodama tavo, nei valios.
Šlykštu? Fu?
Žmogau, Memento mori! 
Jei gyventa žmogum, ir mirtis gali būti graži. Ir poezija būti tikra, kai akiduobėm žvelgia tuščiom kaukolė ant poeto stalo.
Nijolenos poezija stulbina ir žavi savo gelme ir vaizdingumu. Ačiū.