Tarmės yra slidžios, kaip unguriai. Pirma - mokyklose buvo kalama į visų smegenis literatūrinė kalba, kuri automatiškai po truputį keitė tarmes net sėslaus jaunimo tarpe. Antra - gyventojų (ypatingai jaunimo į aukštąsias mokyklas ir technikumus) migracija iš kaimų į didžiuosius miestus. Sakykite kiek pavyko sutikti institute tokių, kurie stengėsi pasirodyti, kad jis iš kaimo?
Dar, kokia čia tarmė: ok, pardon... dar teko Kaune girdėti "Puidzim do turgus, kupim gaidziukas. Gaidziukas ni spieva, ni lasa: čieba papjauc (kokia čia tarmė?).
Na, apie Vilniaus tarmę istorija nutyli. Į ministerijas ir kitas valstybines įstaigas sugužėjo tiek tarmių propaguotojų iš visos Lietuvos, jog ten gavosi toks mišinys, kad neina atskirti, kokia tarme kalbėjo jų tėvai.
Mano nuomone yra kur kas svarbiau lietuvių kalbą išlaikyti. Skrendant į Vilnių, lietuviškai kalbėjo tiktai lėktuvo ekipažas (angliškai bei pakartodavo lietuviškai) ir vienas kitas keleivis, o kiti įvairiausiomis kalbomis, daugiausia buvo rusakalbių.
Atsiprašau už mano tokią nuomonę (ne patriotišką merdinčioms tarmėms).
Laukiu iš visų pusių pylos ir pasmerkimo.