Nemigos mintys… sugrįžimo dovanos. Kažkokia kiaurymė iš liūdesio, atgal nepasiekiamumo... Gal...
Ir nieko čia nepasakysi. Nors suprantama. Bent tiek, kiek būklė pažįstama.
 
Užvakar garbaus amžiaus vieniša kaimynė, buvusi gydytoja, vėl parkrito virtuvėje. Sako, ėjo arbatos.
O dar prieš kelias valandas, kai išgirdusi žingsnius laiptinėj pravėrė duris, šnekėjom, nors mintys tūkstančius kartų girdėtos... Kaip paprastai, vaikystė, karas, pokaris, darbas, žmonių portretai ir gyvenimo išvados pereina į dabartį, kur nepritekliai visgi lengvesni, tik tos negalios sunkios, bet dabar ačiūdie bent jau niekas nežadina vidury nakties, nekviečia prie ligonio, užteko sočiai buvimo tarp žmonių, žmonėms…
Bet vakar, kai per naktį išgulėjusi ant grindų buvo rasta, ji kartojo: kodėl niekas neatėjo anksčiau, kur taip ilgai buvot! 
Kol gyveni, reikia, kad kas ateitų.
 
Nauji metai už lango. Anoks džiaugsmas, kai viskas jau buvo… Bet gal tie sapną-būdravimą sujudinę fejerverkai ką nors sveikina? Sapnai pakelia būtą, sapnai praneša būsimą. Sapnas apie bombas išsipildė netiesiogine forma (tiesa, gyvenamo laiko foną atitiko), tai ir dabar fejerverko mestelėtas į langą akmenukas gali nešti žinią. Gali ir gerą. Gal per tamsą ateina tai, ko nė nesapnavai.

Graudoka išvada iš jautraus turinio. Sakyčiau, kad gyvenimui reikia visų ir visokių, ypač pastabių, talentingų ir darbščių. Esu sapnavusi tik vieną savo eilėraštį:
Krintąs lapelis šaką keikia,
Nes jiems viens kito nebereikia... 
Tai ar reikia šakos?...Mes visi esam lapeliai ant būties medžio.