Paimprovizuosiu...  :)

Ne viskas telpa į glaustus rimus!          
Tu praradimais nesistenk gyventi.
Gyvenimas tebūna – džiaugsmo šventė.         
Tad būk ramus, pakankamai ramus...
 
Tas šlapias, pilkas gruodžio sniegas
Ištirps, ištrins mintis, kurios priplėko,
Kuriom neverta jau tikėti lieka,          
Ir tuo įtikins, kad širdis nemiega.            
 
Padovanos dar meilę be kančių
Baltučių snaigių sūkurys gausus.
Bus sausio rytas saulėtas, šviesus!
Ištarsi vėlei: – Gyvenu, jaučiu...
 

Žmonių gyvenimas susideda iš virtinės praradimų. Vienų daliai jų tenka daugiau, kitų – mažiau. Kiekvienas žmogus gyvendamas siejasi nematomais saitais su kitais žmonėmis ir netik su jais kurie jį supa. Atėjus išsiskyrimo valandai, saitai trūksta, suskambėdami. Jeigu trūksta arti širdies, pajuntamas aštrus skausmas.Bėgant laikui skausmas mažėja, kol praktiškai išnyksta, Lieka tiktai prisiminimai.Jeigu tai buvo tiktai eilinis išsiskyrimas. Reiškia, jis tik tiek tebuvo vertas.
Ilgai negalima žiūrėti nei į saulę, nei į mirtį.
Kūrinyje jaučiamas nerimas, ilgesys. Labai vaizdingos ir puikios eilės.
 

toks skaudus tas vidus....ir praradimai niekada neužmigs...labai gražios eilės

Apie save be odos...

Kažkiek kitoks... Gal todėl, kad į save ir apie save...Išorė.. Vidus.. Slenkstis tarp dviejų pasaulių.
Gal ir verta, kad nemiegotų dėl gražių eilių...