Nors nesugebu komentuoti, pamėginsiu pasidalinti labiausiai sujaudinusiomis mintimis. Eilėraščio paprastumas apgaulingas, vos ne kiekviena eilutė slepia gilią mintį, pridengtą (o gal paryškinta?) metafora.
Kai sunkūs darbai, senatvė išryškina raukšles, gumbais iškraipo pirštus, ji nesunaikina grožio, tik paverčia kita savastim – medžio tošimi, kuri tik kitokia, bet savaip graži.
"„Ilgėsi (ne ilgiesi!) lapkryty šešėlių apsupty" – juk tai senatvė, kai rudens šešėlių apsupty ir pats virsti ilgėjančiu šešėliu „Ir nebeskirsi – praeitis ar sapnas?" Ta senatvė naturali, nežeidžianti, ji turi ir teigiamą pusę – prisijaukinama prieblanda, parodanti tai, ko jaunumė nemato ir mūsų galėjo taip ir likti nepamatyta.
Ilgai reikia žiūrėti į apmaurėjusį kūdros paviršių, kol jame pamatysi dangų ir kils mintismestelti auksinių – gal nebevertingais tampančių pasaulio turtų, gal tik rudeniškų beržo lapų?
Svarbu neišeiti, kad galėtum grįžti ten, iš kur pats iškilai, kai ateis tavo valanda, „Kai vėlės protėvių priims ant savo suolo", kai sutiksi brolius, įsišaknijusius čia medžiais – „Sugniaužę grumstą glosto šaknys molį".
O tie, kurių jau nebelaiko šaknys, niekur neišeina, virsta savos žemės medžiais ir žodžiai „arti, toli" praranda svarbą.
Koks jaukus žmogaus ir gamtos susitapatinimas. Ačiū, Nijolena..
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-12-14 16:29:47
Kai vėlės protėvių priims ant savo suolo... ką ir besakyti—abi jūs išsakėt viską....
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-12-14 12:22:32
Nors nesugebu komentuoti, pamėginsiu pasidalinti labiausiai sujaudinusiomis mintimis. Eilėraščio paprastumas apgaulingas, vos ne kiekviena eilutė slepia gilią mintį, pridengtą (o gal paryškinta?) metafora.
Kai sunkūs darbai, senatvė išryškina raukšles, gumbais iškraipo pirštus, ji nesunaikina grožio, tik paverčia kita savastim – medžio tošimi, kuri tik kitokia, bet savaip graži.
"„Ilgėsi (ne ilgiesi!) lapkryty šešėlių apsupty" – juk tai senatvė, kai rudens šešėlių apsupty ir pats virsti ilgėjančiu šešėliu „Ir nebeskirsi – praeitis ar sapnas?" Ta senatvė naturali, nežeidžianti, ji turi ir teigiamą pusę – prisijaukinama prieblanda, parodanti tai, ko jaunumė nemato ir mūsų galėjo taip ir likti nepamatyta.
Ilgai reikia žiūrėti į apmaurėjusį kūdros paviršių, kol jame pamatysi dangų ir kils mintismestelti auksinių – gal nebevertingais tampančių pasaulio turtų, gal tik rudeniškų beržo lapų?
Svarbu neišeiti, kad galėtum grįžti ten, iš kur pats iškilai, kai ateis tavo valanda, „Kai vėlės protėvių priims ant savo suolo", kai sutiksi brolius, įsišaknijusius čia medžiais – „Sugniaužę grumstą glosto šaknys molį".
O tie, kurių jau nebelaiko šaknys, niekur neišeina, virsta savos žemės medžiais ir žodžiai „arti, toli" praranda svarbą.
Koks jaukus žmogaus ir gamtos susitapatinimas. Ačiū, Nijolena..