Ir tąsyk vėl ir vėlei pajutai,
Kad tie iškėlę galvas – tiktai klūpo.
O tu tikra ugnim kaisti, degi,
Nors virsi pelenais – tegul – juk šildai..
Gaila, bet pelenai irgi atvėsta..
O ir užgesusias žvaigždes dar regim ilgai.. Graži iliuzija, kad jos šildo ir šviečia..
O kodėl gi ne, jei krenta net į širdį?
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-12-14 16:22:46
Gerai, kad ne visos žvaigždės krenta į širdį— sudraskytų į skutus. O eilės jausmingos, gražios.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-12-13 18:58:40
nežemiškai graži pabaiga...užbūrė
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2016-12-13 18:24:12
Patiko.Malonu skaityti, kai tekstas prasmingas.
Vartotojas (-a): sigute_Li
Sukurta: 2016-12-13 15:29:16
Kokia gili žodžių prasmė. Užgesęs laužas vis dar šildo...Ir niekur nuo tos praeities nepabėgsit. Laiminga moteris, kuriai skiriamos šios eilės.
Vartotojas (-a): stela
Sukurta: 2016-12-13 09:20:12
"...Todėl šviesiausia praeitim lieki- Žvaigžde krenti į žemę- Mano širdį".
Tai taip svarbu...Labai patiko.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-13 00:16:54
Ir tąsyk vėl ir vėlei pajutai,
Kad tie iškėlę galvas – tiktai klūpo.
O tu tikra ugnim kaisti, degi,
Nors virsi pelenais – tegul – juk šildai..
Gaila, bet pelenai irgi atvėsta..
O ir užgesusias žvaigždes dar regim ilgai.. Graži iliuzija, kad jos šildo ir šviečia..
O kodėl gi ne, jei krenta net į širdį?