Sekant (siužetiškai) Dorsi ir balto vilko kelionę, pilną šnabždančių šešėlių, tolydžio iškyla ir neįvardintas, menamas – tai abstraktesnė mintis – apie vieno (savo, savęs) dvasinę kelionę.
Paieškos, noras prisijaukinti kitokį (ar save, savo nematomą pusę). Pažinimas, jaukinimasis lėtas.
 
Pradai (Dorsi kaip žmogaus ir vilko kaip gamtos jėgos skirtumai) sugyventi visgi leidžia. Tik pastarasis labai atsargus. Subtiliai laukinis. Dorsi turi savo ugnį (troškimus) labiau valdyti, jai sunkiau. Kaip bebūtų keista, bet ta laukinė jėga ir tramdo.
Prasminiai akcentai būtų ir čia:
Ji troško turėti bendrą guolį... (...)
Dėl augančio noro jautėsi sumišusi, kalta. (...)
Mergina pyko ant savęs svarstydama, ar čia žmogiška prigimtis, ar moteriška
Tik jie, dviese. (...) Tai nebuvo stebuklinga vasaros šalis, ji žino, tai kažkas svarbiau.
 
Visgi nuo tos linijos kai kur nutolstama, todėl sunkiau apibūdinti, kiek čia bundantis moteriškumas, kiek šiaip įgeidžiai. Savo pojūčių tyrinėjimas suprantamas, bet kažin ar reikia pažymėto (jeigu kalbama apie magiją):
Vėliau gailėdavosi savo norų audrų, suprasdavo, kad elgėsi lyg būtų mažas vaikas, užsimanęs saldainio.
Kita vertus, savyje galima rasti visko... būna blaivėjimo protarpių.
 
kad viskas vyktų greičiau, tada, kai ji bus pasiruošusi, o ji buvo daugiau nei pasiruošusi. >
sunku pasakyti... ji neatrodo pasiruošusi, noras miglotas.