Tekstas tik patyrusiems? Ne, veikiau gidas tiems, kas dar turi daug laiko. O geri draugai supranta ir iš kas trečios minties užrašuose...Ir net iš visiško tylėjimo...
Skaičiau ir gyvenau tekste. Ne, ne tekste, o pasaulyje, kuris be sienų, minčių, svarstymų, prisiminimų, derinimų, palyginimų, ginčų, diskusijų, susitikimų su savo išgyventais pasauliais... betgi tai VIENA. Gyvenimas čia ir dabar. Iš ten nieks neparašė.
Bandžiau rinkti auksines mintis, bet beliko tik priglausti į skrynelę, ar nukopijuoti saugyklon. Ačiū Dalija.
Šalia rimčiausių temų visada pas jus atrandu žaismingų gaidelių.
Nors ir kartojant sau, kad viskas aišku, patirtys patirtos, nebijau, jau žinau, pamirškit mane, visgi atrodo, kad yra kas gerai banguoja viduje. Net ir atsidūrus Senatvės parapasaulyje.
(To, kas dedasi bandant užrašyti, turbūt ir neperteiksi, galima tik bandyti įsivaizduoti – nerimą, praskaidrėjimus, minties darbą, kartėlį, nusiraminimą ir pan.).
Įdomūs tokie dienoraščiai. Ne visada gal atitinka nuotaikas, skaitymų poreikį, bet labai suprantami – kaip žmogaus egzistenciniai potvyniai ir atoslūgiai.
Šiuo metu, jei reikėtų rinktis patikusias citatas, būtų šios:
O šiandien, kol dar pajėgiu (kaip ilgai dar?), taip panorau kažką pasakyti tiems man brangiems žmonėms, kurie net nežino man tokie svarbūs esą, įjungiau kompiuterį ir tuom geri norai baigėsi – nežinau, ką pasakyti.
Kiek puikių knygų, o ne tokius niekus kaip aš parašę, ne tokius nudirbę darbus žmonės liko užmiršti. Ir niekas jų nepasigenda. Kartais iš netyčių aptinka, pasidžiaugia ir vėl padeda į lentyną užmarščiai, o, būna, pati neseniai mačiau, kaip pasikeitus laikams, madoms išgabena urmu į makulatūrą.
Perskaičiau, ką parašiusi – nieko naujo, tik atkartojau ne vienos religijos modelį. Tas noras išsakyti visa, kas patirta – tėra noras atlikti viso gyvenimo išpažintį? Dievui, mano įvardintam būtimi? (…)
Kokia tada išpažinties prasmė… (…)
Ne, mano išsisakymas nereikštų išpažinties, atgailavimo, baimės būti nubaustai. Tai patirties grąžinimas būčiai. (…)
Pasijutau tokia šauni, tarsi būčiau išradusi dviratį ir nežinočiau, kad jis seniai išrastas, bet vis tiek, net jei sužinosiu, savos kūrybos vaisius liks mieliausias.
Pavargau. Gal grįšiu.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-03 12:06:58
Nuostabu. Ką beparašyčiau tebūtų tik beprasmiai žodžiai.
Imu į glėbį ir nešuosi į savo stebuklingą skrynelę. Ačiū.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2016-12-03 10:59:05
Tekstas tik patyrusiems? Ne, veikiau gidas tiems, kas dar turi daug laiko. O geri draugai supranta ir iš kas trečios minties užrašuose...Ir net iš visiško tylėjimo...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-12-03 09:08:19
Skaičiau ir gyvenau tekste. Ne, ne tekste, o pasaulyje, kuris be sienų, minčių, svarstymų, prisiminimų, derinimų, palyginimų, ginčų, diskusijų, susitikimų su savo išgyventais pasauliais... betgi tai VIENA. Gyvenimas čia ir dabar. Iš ten nieks neparašė.
Bandžiau rinkti auksines mintis, bet beliko tik priglausti į skrynelę, ar nukopijuoti saugyklon. Ačiū Dalija.
Šalia rimčiausių temų visada pas jus atrandu žaismingų gaidelių.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-12-02 13:41:53
Nors ir kartojant sau, kad viskas aišku, patirtys patirtos, nebijau, jau žinau, pamirškit mane, visgi atrodo, kad yra kas gerai banguoja viduje. Net ir atsidūrus Senatvės parapasaulyje.
(To, kas dedasi bandant užrašyti, turbūt ir neperteiksi, galima tik bandyti įsivaizduoti – nerimą, praskaidrėjimus, minties darbą, kartėlį, nusiraminimą ir pan.).
Įdomūs tokie dienoraščiai. Ne visada gal atitinka nuotaikas, skaitymų poreikį, bet labai suprantami – kaip žmogaus egzistenciniai potvyniai ir atoslūgiai.
Šiuo metu, jei reikėtų rinktis patikusias citatas, būtų šios:
O šiandien, kol dar pajėgiu (kaip ilgai dar?), taip panorau kažką pasakyti tiems man brangiems žmonėms, kurie net nežino man tokie svarbūs esą, įjungiau kompiuterį ir tuom geri norai baigėsi – nežinau, ką pasakyti.
Kiek puikių knygų, o ne tokius niekus kaip aš parašę, ne tokius nudirbę darbus žmonės liko užmiršti. Ir niekas jų nepasigenda. Kartais iš netyčių aptinka, pasidžiaugia ir vėl padeda į lentyną užmarščiai, o, būna, pati neseniai mačiau, kaip pasikeitus laikams, madoms išgabena urmu į makulatūrą.
Perskaičiau, ką parašiusi – nieko naujo, tik atkartojau ne vienos religijos modelį. Tas noras išsakyti visa, kas patirta – tėra noras atlikti viso gyvenimo išpažintį? Dievui, mano įvardintam būtimi? (…)
Kokia tada išpažinties prasmė… (…)
Ne, mano išsisakymas nereikštų išpažinties, atgailavimo, baimės būti nubaustai. Tai patirties grąžinimas būčiai. (…)
Pasijutau tokia šauni, tarsi būčiau išradusi dviratį ir nežinočiau, kad jis seniai išrastas, bet vis tiek, net jei sužinosiu, savos kūrybos vaisius liks mieliausias.
Pavargau. Gal grįšiu.