Patiko nueinantis lapkritis. Atgyvenų metas. Ir gruodžio neaiškios prognozės. Rašiniui ir pavadinimas labai tinka.
Turinys – lyg ir nieko naujo. Paprasta, aišku. Senos geros tiesos.
 
Tik kadangi šiuos pamąstymus persmelkusi internetinė erdvė (laikmečio neišvengiamybė?), atsiranda papildomų niuansų.
Pagalvojus, ko eiti į tą internetą, jei nėra jėgų nei laiko ginčytis. O tas ten tikrai bus. Ne paguodos namai ten. Ne atspirtis.
Beje, kažkieno puolimas (ar žaidimas iš dyko buvimo) irgi neblogai, – pasižiūri į tai, kas nepriimtina, ir supranti, kad… nieko nenori keisti.
 
Apskritai visada visur bus erzinančių (šiaip sau, tuščiai), atsiras ir išgirstančių paprastą, neįmantrų žodį. O tiesos, manau, suprantamos visiems. Gal kai kada pernelyg giliai nukištos (priežastys įvairios).
Bet drįstu išreikšti hipotezę: o ar negali būti, kad originalumas (rašant) – sielos lapkričius ir lijundras parodyti savaip, kitaip, kokiu nors netikėtu kampu. Pagaliau ir nutylėjimais kai kada...
 
Tačiau galima visaip. Yra visokių žanrų. Ir kiekvienas rašo savo pamėgta tematika, savo stilium, galima konstruoti nesuvokiamus metaforų dangoraižius, lygiai kaip ir visą gyvenimą neišeiti iš širdingų elegijų apie šaltą pasaulį.
Bendrai – gerai išvesta mintis, gražiai atvesta į pabaigą.
 
Atspirtis – pirmiausia savyje.