Prarijau kaip vėlyvą obuoliuką nuo šakos, visut visutėlį, su sėklelėm... tik pasiliko kotelis, kaip žymeklis atminčiai... gera jūsų žodžius, mintis ir jausmus skaityti, Dalija :)
Šis margas minčių įrašas (Danutei, o tuo pat ir galbūt galimiems jos analogams) įdomus, tik perskaičius bandyti pasakyti ką nors – nesiduoda... Rodos, beveik pritartum, kad gali būti tų bendrataučių, bendrakalbių, nepriklausančių nuo gyvenamosios vietos ir laiko, bet labiau traukia į bendrus pamąstymus apie tai: nudžiungu, kad suvokiu, jog dar neprarastas atradimo džiaugsmas, pažinimo alkis.
(Nudžiungu, kai pajuntu kažką panašaus, tik žodį nudžiungu norisi keisti. Dar lengvai nustembu.)
Kalbama apie knygas, bet jos ne vien rašymai-skaitymai, bet ir apskritai gyvenimo, savojo laiko klausimų pagalbininkės, kaip žmonės: Kaip atpažintume gerą knygą, neskaitę blogos? Visą amželį taip ir bridau per savąjį laiką, skaitydama viską, kas pakliūdavo po ranka… (...) Surūšiavus gerumą ir blogumą pagal tai, kiek iš kurios knygos gavau peno protui ir jausmams, dar kažin, kaip išsirikiuotų mano skaitytų knygų eilutė. Ir vargu ar ji derėtų su dabartine visuotinai priimta nuomone.
Galima rinkti metų geriausią. Gyvenimo įdomiausią. Bet turbūt lemčiausia knyga – ta, kurią iš visko rašai pats. Gal net niekam nematomą. Viskas kinta, atradinėji, atmeti, ieškai tarp įvairiausių prasmių, ieškai žmonėse, pasikartojimuose, keisčiausiuose vingiuose, apverčiančiuose ligtolinį prašviesėjimą… Epizodas su matematikos mokytoju – toks paprastas ir akivaizdus sprendinys. Niekad nežinai, kaip kas pakryps, nors šią tiesą gali būt girdėjęs šimtus kartų...
Ir todėl kieno nors parašytų knygų, o ir savo gyvenimo knygos (juodosios ar margosios dėžės įrašų) skaitymuose šioks toks palengvėjimas – pabaigos sakiniai: Pabūkim drauge šiame nuostabiam pasaulyje, kol laikas neištrynė kietojo atminties disko. Data? Kokią datą rašyti? Tada, kai laikas ėjo ir darė savo juodą darbą.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-11-27 16:02:32
Prarijau kaip vėlyvą obuoliuką nuo šakos, visut visutėlį, su sėklelėm... tik pasiliko kotelis, kaip žymeklis atminčiai... gera jūsų žodžius, mintis ir jausmus skaityti, Dalija :)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-26 21:20:20
Jūsų kūrinius visada perskaitau ir randu daug šilumos, kuri iš Jūsų spinduliuoja, eiliniam žmogui,
Kaip ligos ir senatvė pasityčioja iš žmonių...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-11-26 18:41:54
įdomus laiškas, labai...gera Jus skaityti
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-11-26 14:22:35
Šis margas minčių įrašas (Danutei, o tuo pat ir galbūt galimiems jos analogams) įdomus, tik perskaičius bandyti pasakyti ką nors – nesiduoda... Rodos, beveik pritartum, kad gali būti tų bendrataučių, bendrakalbių, nepriklausančių nuo gyvenamosios vietos ir laiko, bet labiau traukia į bendrus pamąstymus apie tai: nudžiungu, kad suvokiu, jog dar neprarastas atradimo džiaugsmas, pažinimo alkis.
(Nudžiungu, kai pajuntu kažką panašaus, tik žodį nudžiungu norisi keisti. Dar lengvai nustembu.)
Kalbama apie knygas, bet jos ne vien rašymai-skaitymai, bet ir apskritai gyvenimo, savojo laiko klausimų pagalbininkės, kaip žmonės:
Kaip atpažintume gerą knygą, neskaitę blogos? Visą amželį taip ir bridau per savąjį laiką, skaitydama viską, kas pakliūdavo po ranka… (...)
Surūšiavus gerumą ir blogumą pagal tai, kiek iš kurios knygos gavau peno protui ir jausmams, dar kažin, kaip išsirikiuotų mano skaitytų knygų eilutė. Ir vargu ar ji derėtų su dabartine visuotinai priimta nuomone.
Galima rinkti metų geriausią. Gyvenimo įdomiausią. Bet turbūt lemčiausia knyga – ta, kurią iš visko rašai pats. Gal net niekam nematomą. Viskas kinta, atradinėji, atmeti, ieškai tarp įvairiausių prasmių, ieškai žmonėse, pasikartojimuose, keisčiausiuose vingiuose, apverčiančiuose ligtolinį prašviesėjimą… Epizodas su matematikos mokytoju – toks paprastas ir akivaizdus sprendinys. Niekad nežinai, kaip kas pakryps, nors šią tiesą gali būt girdėjęs šimtus kartų...
Ir todėl kieno nors parašytų knygų, o ir savo gyvenimo knygos (juodosios ar margosios dėžės įrašų) skaitymuose šioks toks palengvėjimas – pabaigos sakiniai: Pabūkim drauge šiame nuostabiam pasaulyje, kol laikas neištrynė kietojo atminties disko. Data? Kokią datą rašyti?
Tada, kai laikas ėjo ir darė savo juodą darbą.