Labai gražus, nors ir nostalgiškas bei elegiškas Jūsų kūrinėlis.
Prie lango pakabinkite lesyklėlę. Paimkite platų bambalį (kokiame būna vanduo pvz. "Žalia giria"). Dangtelio nereikia. Šone truputį žemiau padaryti langą nemažą, išpjovą įlenkti į vidų (bus, kaip lentinėlė), ant dugno priberti trupinių... Viduje nuo kaklelio nuleisti tvirtą siūlą ir pakabinti šviežių nesūdytų lašinukų gabalėlį. Už kaklelio reikia pririšti prie lango kokio nors išsikišimo. Zylučių bus pakankamai. Tai ne mano idėja. Pavasarį nuėmusi, išplaudavau ir padėdavau iki kitos žiemos. Kai neliko lesyklėlės (aš nesugebėjau pritvirtinti prie lango), dar metus atskrisdavo zylutės ir savo protingomis akytėmis žvilgčiodavo į langą.

Patiko jūsų eilėraštis- belieka palinkėti, kad tas paukštelis nedelstų užklysti... 

Vienatvė užgrūdina, svarbiausia, kad jos nebūtų per daug...

Taip, tai dažniausiai vaizduojamas vienatvės variantas – liūdna, norisi prisiminti, Kad kažkam kažkada buvom brangūs, / Kad kažką kažkada mylėjom.
O kaip vadinasi net prisiminti nėra ko? Gal kartais irgi vienatvė?