Koks dar anonimas, jeigu čia mano komentaras. Tik dabar pastebėjau.
Siūlau pasiklausyti. Dainos herojams neteko mąstyti nei apie ateitį, nei senatvę. Nors labai mylėjo gyvenimą, teko susitaikyti su pačiu baisiausiu momentu.
Tema yra labai paini, kaip ir pats gyvenimas.
Dabartinėmis akimis žiūrėdama, galvoju, kad vaikystėje nebuvau protinga, kol baigiau vidurinę mokyklą, nes absoliučiai nesukau galvos dėl ateities ir apie jokius kelius negalvojau. Aš paprasčiausiai gyvenau. Mano guru buvo mama, kuri manęs "nevedžiojo už rankutės", bet visada įspėdavo apie gresiančius pavojus, jeigu sugalvodavau papramogauti, ir kaip gera dukrelė, likdavau namuose, galvodama, kad mano laikas dar neatėjo. Vėliau mąstymas šiek tiek pasikeitė.
Man buvo galimybė įsėsti ne į savo ratus. Bet palyginusi savo ir jo padėtį, supratau, kad bus paprasčiau, jeigu eisiu pėsčiomis. Nors einant, akimis ieškodavo manęs iki pat savo mirties(jaunas mirė), o ir aš kentėjau. Nesigailiu,kad nesurizikavau, nors išliko gražus prisiminimas, o tai būtų paskendęs nesutarimuose.
Senatvė, kokia ji bebūtų laiminga ar pusėtinai laiminga, yra tik egzistencija, jeigu neturi pinigų kelionėms, sanatorijai, kaip užsienyje pensininkai.
Kūrinys labai įdomus, prasmingas.
Gal todėl, kad pradėta intelektuale Marguerite Yourcenar (beje, man ji labiausiai patinka dėl itin savitos raiškos, noveliškai, sodriai klostomų materijos ir nematerijos lygmenų), čia paskutinė – mirties – pakopa yra labiau graži literatūra. Arba labai gili filosofija (suprasta būtinybė yra laimė).
Yra to, kam visiškai pritariu. Yra prieštaringų minčių.
Vaikystė – taip, pasaulio atradimas, nuojautos, miglos, bet ar ji priimama kaip žaidimas? Tai realybė intuityviai atpažįstant (jei apie likimą). Kita – suaugusiojo išmąstymai po to.
Ankstyvoji jaunystė – taip, jau rinkimasis, troškimas atrasti savus namus, bet ar prišnerkštus, pilkus? Gal taip išreikštas savų namų paprastumas, jaukumas, bet manau, kad jaunystės skrydžiai pilkumą iš esmės neigia. Toliuose prieš akis – nuostabiausi namai...
Branda – taip. Ištverti gyvenimą – labai geras apibūdinimas, visko pilnas turinys (ir ankstesnis kūrinys Ištverti gyvenimą įsiminė dėl turinio). Čia tikrai sukasi pasirinkimai, rasti ar nerasti savi ratai.
Senatvė – turbūt irgi taip: perkilnoti, įvertinti patirties lobius, sugebėjimas tenkintis mažu, kai viskas darosi lengviau, paprasčiau, nes mažėja pasirinkimo variantų, kol lieka vienas.
Tačiau sugebėjimas tenkintis mažu prasideda gerokai anksčiau – nuo brandos. Senatvė gal tik visiškai susiaurina iki to vieno.
Na ir mirtis – o kas ten žino...
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-17 18:22:25
Koks dar anonimas, jeigu čia mano komentaras. Tik dabar pastebėjau.
Siūlau pasiklausyti. Dainos herojams neteko mąstyti nei apie ateitį, nei senatvę. Nors labai mylėjo gyvenimą, teko susitaikyti su pačiu baisiausiu momentu.
https://www.youtube.com/watch?v=7OJFnIHqbKg
Anonimas
Sukurta: 2016-11-17 12:38:10
Tema yra labai paini, kaip ir pats gyvenimas.
Dabartinėmis akimis žiūrėdama, galvoju, kad vaikystėje nebuvau protinga, kol baigiau vidurinę mokyklą, nes absoliučiai nesukau galvos dėl ateities ir apie jokius kelius negalvojau. Aš paprasčiausiai gyvenau. Mano guru buvo mama, kuri manęs "nevedžiojo už rankutės", bet visada įspėdavo apie gresiančius pavojus, jeigu sugalvodavau papramogauti, ir kaip gera dukrelė, likdavau namuose, galvodama, kad mano laikas dar neatėjo. Vėliau mąstymas šiek tiek pasikeitė.
Man buvo galimybė įsėsti ne į savo ratus. Bet palyginusi savo ir jo padėtį, supratau, kad bus paprasčiau, jeigu eisiu pėsčiomis. Nors einant, akimis ieškodavo manęs iki pat savo mirties(jaunas mirė), o ir aš kentėjau. Nesigailiu,kad nesurizikavau, nors išliko gražus prisiminimas, o tai būtų paskendęs nesutarimuose.
Senatvė, kokia ji bebūtų laiminga ar pusėtinai laiminga, yra tik egzistencija, jeigu neturi pinigų kelionėms, sanatorijai, kaip užsienyje pensininkai.
Kūrinys labai įdomus, prasmingas.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-11-16 14:44:58
Gal todėl, kad pradėta intelektuale Marguerite Yourcenar (beje, man ji labiausiai patinka dėl itin savitos raiškos, noveliškai, sodriai klostomų materijos ir nematerijos lygmenų), čia paskutinė – mirties – pakopa yra labiau graži literatūra. Arba labai gili filosofija (suprasta būtinybė yra laimė).
Yra to, kam visiškai pritariu. Yra prieštaringų minčių.
Vaikystė – taip, pasaulio atradimas, nuojautos, miglos, bet ar ji priimama kaip žaidimas? Tai realybė intuityviai atpažįstant (jei apie likimą). Kita – suaugusiojo išmąstymai po to.
Ankstyvoji jaunystė – taip, jau rinkimasis, troškimas atrasti savus namus, bet ar prišnerkštus, pilkus? Gal taip išreikštas savų namų paprastumas, jaukumas, bet manau, kad jaunystės skrydžiai pilkumą iš esmės neigia. Toliuose prieš akis – nuostabiausi namai...
Branda – taip. Ištverti gyvenimą – labai geras apibūdinimas, visko pilnas turinys (ir ankstesnis kūrinys Ištverti gyvenimą įsiminė dėl turinio). Čia tikrai sukasi pasirinkimai, rasti ar nerasti savi ratai.
Senatvė – turbūt irgi taip: perkilnoti, įvertinti patirties lobius, sugebėjimas tenkintis mažu, kai viskas darosi lengviau, paprasčiau, nes mažėja pasirinkimo variantų, kol lieka vienas.
Tačiau sugebėjimas tenkintis mažu prasideda gerokai anksčiau – nuo brandos. Senatvė gal tik visiškai susiaurina iki to vieno.
Na ir mirtis – o kas ten žino...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-11-16 11:23:25
pažerti išminties perlai...