Nežinau, gal perlenkiu ir viską matau per tamsiai (ir vien todėl neturėčiau veltis į diskusijas), bet persekioja seniai, dar ikiišmaniųjų eroje susiformavęs jausmas: įprasta, natūralu, kad žmonės zuja savais maršrutais ir labai retai pagalvoja apie sutiktus kelyje. Ėjo, nuėjo.
Būti reikalingam? Taip, tai būtų laimė. Deja, reta gydytojų (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis).

Dažnai sunku išaiškinti žmogui reikiamo adreso. Dažniausiai taip atsitinka, kai paklausia beveik greta esančios gatvės konkretaus Nr. Taip supainioti numeriai, kad net neaišku, kuriai gatvei jis priklauso.
Kartą esu ėjusi kartu, kad padėti surasti. 
Ne viską galima surasti, naudojantis ir išmaniu telefonu.
Nuoširdus, prasmingas ir gražus pasakojimas.

Tiesiai į dešimtuką. Bet... nereikia nusiminti. Atsiras ir mūsų virtualėjančiame pasaulyje toks vienas, kuriam prireiks žmogaus pagalbos. Jau vien tam, kad sulauktų šypsenos ir išgirstų balso virpėjimą.